Islamo teroristų paleisti šūviai išties puikiai pagelbėjo Rusijai, sužaidusiai Sirijos korta geopolitiniame žaidime ir privertusiai Vakarus nuleisti garą, smerkiant ją dėl agresijos prieš Ukrainą.
Prancūzija ir Rusija veikia kaip sąjungininkės, atakuodamos „Islamo valstybės“ pozicijas Sirijoje. O tuo metu Kremliaus remiami Rytų Ukrainos separatistai kelia galvas. Ar tai reiškia, kad Vakarai, ypač Prancūzija, ne tik Ukrainą, bet ir Lietuvą pasiryžusios mesti po kojomis Kremliui mainais už paramą kare su išprotėjusiais teroristais?
Filosofas Leonidas Donskis ir politologas, karybos ekspertas Deividas Šlekys portalui lrytas.lt teigė, kad nereikia supaprastintai vertinti susidariusios padėties ir ant vienų svarstyklių mesti įvykių Ukrainoje ir Sirijoje.
Baimės akys per didelės
„Aš nematau jokių požymių, kad Vakarai sietų sankcijas Rusijai dėl Ukrainos su jos talkinimu operacijose prieš islamistus Sirijoje. Vakarai vienareikšmiškai pasakė, kad priemonių prieš Rusiją tvarką apibrėžia Minsko susitarimai.
Tenka pripažinti, kad Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as nepasirodė kaip principingas politikas, bet nemanau, kad Barackas Obama atrištų Rusijai rankas Ukrainoje ar juolab Baltijos šalyse. Tik naivuolis ar pamišėlis gali manyti, kad Amerika atleis Rusijai už tai, jog ši Sirijoje bombardavo nuosaikiuosius sukilėlius, kuriuos parengė amerikiečių instruktoriai“, – kalbėjo filosofas.
Vis dėlto jis pripažino, kad Rusija sumaniai pasinaudojo Sirijoje susidariusiu galios vakuumu, kai jo neužpildė įsipareigojimų neįvykdžiusi JAV.
L.Donskis taip pat pripažino, kad tragedija Paryžiuje nusuko pasaulio akis nuo kitos, jau antrus metus vykstančios tragedijos Ukrainoje.
„Bet tai nereiškia, kad Vakarai mes į vieną katilą įvykius Ukrainoje ir Sirijoje, sankcijas Rusijai ir kovą su terorizmu. Jei taip atsitiktų, Vakarai pakenktų sau, uždegtų žalią šviesą Kremliui daryti bet ką. Netikiu, kad taip galėtų atsitikti. Kad JAV atleistų Rusijai už, tarkime, branduolinį šantažą“, – teigė filosofas, buvęs europarlamentaras.
Lietuva neišduos Ukrainos
Ar Lietuva neatrodo kaip provinciali rėksnė, neatsisakanti rusofobiškos kalbėsenos tuo metu, kai Vakarai rodo palankumo ženklus Rusijai? Gal ir Lietuva turi tiesti sąjungininkės ranką Rusijai vienytis su baisiu priešu, tarptautiniu terorizmu?
„Neturėtume atsisakyti principingos pozicijos, privalome tvirtai remti Ukrainą, – atsakė L.Donskis. – Kitas dalykas, kad Lietuva turėtų taikyti klasikinę politikos formulę – bizūno ir meduolio taisyklę. Plakti bizūnu dabartinį Kremliaus režimą ir panaudoti diplomatinius svertus, iš anksto megzti ryšius su jėgomis Rusijoje, kurios anksčiau ar vėliau pakeis V.Putiną. Politologai daug kalba apie V.Putiną kaip apie politinės strategijos genijų. Aš tokiu vertinimu abejoju, galiausiai žmonės juk sensta, miršta.“
Filosofas, Europos ekspertas pareiškė esąs tvirtai įsitikinęs, kad jokio „Jalta-2“ projekto nebus. Juo net nekvepia.
L.Donskis turėjo omenyje antihitlerinės koalicijos vadų Josifo Stalino (SSRS), Winstono Churchillio ir Franklino Roosevelto susitikimą 1945 metais Jaltoje, kai neoficialiai buvo pasidalytos įtakos zonos Rytų Europoje.
„Klaidinga būtų mąstyti remiantis 1940-ųjų kategorijomis. Lietuva dabar yra integruota Vakarų dalis, o ne paribio valstybė, kurią dėl ko nors aukotų“, – įsitikinęs L.Donskis.
Tankistas baisesnis už šachidą?
Nors Rusija mums didelė rakštis ir jos šovinistinė politika kelia nė kiek ne mažiau baimės nei galimi teroristų išpuoliai, didžioji kaimynė su savo milžiniška karine galia yra kaimynė ir naivu būtų tikėtis, kad ji liks nuošaly nuo islamistų užvirto katilo.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Apie tai kalbėjo karybos ekspertas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkas Deividas Šlekys.
„Atsikratykime naivaus, primityvaus pasaulinės politikos suvokimo, matymo tik juodos ir baltos spalvų. Susidariusi padėtis Vakarus verčia sėsti prie bendro stalo su Rusija, bet tai nereiškia, kad tapome strateginiais sąjungininkais ir Ukrainos reikalai bus paaukoti. Taip, jie nuslinko į šalį ir Kremliui atsirado proga ten suaktyvinti savo veiksmus. Lietuvos, kitų Baltijos šalių, Lenkijos moralinė pareiga – priminti Vakarams Ukrainą ir Rusijos keliamą grėsmę Rytų Europai“, – sakė D.Šlekys.
Paklaustas, ar Lietuvai didesnė grėsmė yra islamo terorizmas, ar agresyvi Maskvos politika, politologas kiek sutriko.
„Na, tai ne visai korektiškas klausimas, tai skirtingų lygių pavojai. Islamistų išpuoliai mums sukeltų daug skausmo, pasikėsintų į mūsų gyvenimo būdą, pakenktų gerovei, bet islamistai juk neužimtų mūsų miestų, neprimestų savo valdžios, kitaip tariant, neokupuotų. Todėl šia prasme grėsmės svoris svyra į Rusijos pusę“, – aiškino mokslininkas.
Ginamasis žodis Prancūzijai
Filosofas L.Donskis, kalbėdamas apie Rusijos ir Prancūzijos interesų sanglaudą Sirijoje, naikinant „Islamo valstybės“ taikinius, perspėjo nepasiduoti nuvalkiotu stereotipu tapusiai nuomonei, esą Prancūzija nuo senų laikų yra Rusijos šalininkė ir bet kuriais atvejais remianti Maskvos politiką. O prancūzai esantys vos ne „labiausiai komunistinė Vakarų Europos tauta“.
„Tai nesąmonė ir nesusipratimas. Prancūzija yra labai įvairi ir, nors istorinių sąsajų su Rusija yra, jos istoriškai vienijo abiejų šalių dramatiško likimo aristokratiją. Po žiaurios Prancūzijos revoliucijos 1789-aisiais daug konservatyviosios prancūzų aristokratijos atstovų emigravo į Rusiją. Prancūzų grafaitės tapdavo rusų aristokratų vaikų guvernantėmis, pamažu visa Rusijos aristokratija tapo frankofoniška, tai yra prancūzakalbė. Bet nereikia painioti elito kultūrinių ryšių su politiniais, su palankumu santvarkai.
Po Rusijos revoliucijos 1917-aisiais rusų aristokratai, mokslininkai, karininkai masiškai bėgo į Prancūziją. Paryžius buvo tapęs antibolševikinio, antistalinistinio pasipriešinimo centru“, – pasakojo filosofas.
L.Donskis pripažino, kad mitas apie prancūzų rusiškumą turi pagrindą ta prasme, kad Šaltojo karo laikais čia buvo suburta stipri Komunistų partija. Tačiau stipri ji buvo pirmiausia todėl, kad SSRS skyrė jai ypač daug lėšų, gerokai daugiau nei kitiems Vakarų šalių komunistams.
„Nepaisant to, Prancūzija išliko stiprus dešiniosios europietiškos politikos ir politinės minties centras. Buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas garsėjo antikomunistinėmis nuotaikomis, buvo vienas rusiškosios sovietų imperijos griovėjų. Net su socialistu Francois Mitterand'u rusams nelengva buvo susišnekėti“, – sakė L.Donskis.
Filosofas priminė 1987 metų SSRS reformatoriaus Michailo Gorbačiovo „triumfo žygį“ po Vakarų Europą, kur jis reklamavo sovietinę „perestroiką“ ir „socializmą žmogišku veidu“.
Jo kalbomis buvo sužavėti tuometės Vokietijos politikai ir verslininkai, o Prancūzijos intelektualai paskutinio sovietų komunisto tauškalus sutiko šaltai ir net pašaipiai.
„Laisvosios Europos“ radijas tada ironizavo, kad M.Gorbačiovui anuomet pavyko sužavėti Ruro baseino angliakasius, bet jis patyrė nesėkmę susitikęs su Sorbonos universiteto profesoriais.
Ne visi lankstėsi Maskvai
L.Donskis pripažino, kad tarp prancūzų intelektualų buvo tokių sovietų Rusijos draugų kaip Jeanas Paulis Sartre'as. Vis dėlto Paryžius ir tais laikais, kai Vakarų profesorius buvo apnikęs marksistinis kvaitulys, ir dabar išlieka vienu demokratinės, vakarietiškos minties centrų, kuriame griežtai kritikuojamos bet kokios totalitarizmo, imperializmo apraiškos.
Neseniai, beveik tragiškų įvykių Paryžiuje išvakarėse (šių metų lapkričio 10 dieną), mirė ryškus prancūzų intelektualas, filosofas ir rašytojas Andre Glucksmannas, savo straipsniuose ir viešose kalbose karštai gynęs Rusijos prispaustų tautų, netgi čečėnų, teises.
Galiausiai vyresnės kartos vilniečiai pamena antikomunistinės krypties politologę, netikėjusią ir posovietinės Rusijos demokratinėmis permainomis, Lietuvos bičiulę Francoise Thomas. Ji po nepriklausomybės atkūrimo lankėsi Lietuvoje, rėmė mūsų laisvės siekius.