„Kur atostogavai?“ – paklausė manęs bendradarbis, su kuriuo bičiuliaujamės tik kasryt pasisveikindami. „Afganistane“, – nė nemirktelėjęs atsakiau. Po kelių dienų mano svajonių atostogomis jau domėjosi pusė Vilniaus. Tarsi ekspromtu ištartas egzotiškos šalies pavadinimas būtų atsidūręs feisbuke.
Ką aš? Skiedžiau visiems apie sovietų karių tūtas, kurių prisirinkau pilnas kišenes. Apie kalnų olas, kuriose andai slapstėsi teroristai. Svarbiausia, kad nesijaučiau meluojantis. Jaučiausi gerai – tarsi kurčiau ir dovanočiau kitiems pavydą beigi džiaugsmą.
Gramytį keista, bet toks bendravimo būdas, pagrįstas bėgimu nuo tiesos ir smegenų muilinimu, jau virto savotiška gyvenimo norma. Netikite?
Sykį buvau labai išsiblaškęs – toks, kaip du trečdaliai dabarties žmonių, išderintų pasiutusio tempo ir socialinių tinklų. Įgrūdau į bankomatą kortelę. Palaukiau, kol jis ims cypti. Pasiėmiau kortelę, o pinigus palikau. Prie parduotuvės kasos apsižiūrėjęs, kad piniginė nepapilnėjusi grynaisiais, sumokėjau kortele ir nubėgau prie bankomato. Naiviai tikėjausi, kad jis dar bus iškišęs eurų liežuvį.
Paskambinau į banką. Bankininkė pradžiugino, kad kažkokia geroji fėja nunešė į padalinį mano eurus, kuriuos bankas man anksčiau ar vėliau perves. Laukiau. Sulaukiau ne virtualių eurų, o skambučio iš banko. Visai kita bankininkė ėmė trydalioti, kad mano eurai dingo. Išgaravo kaip džinas iš butelio. Adios!
„Melas“, – sušukau jos ausin, kuri, net per telefoną pajutau, ėmė rausti. Bet ne iš gėdos – iš kūrybinės palaimos. Kai žaismingai paaiškinau, kad ji galėtų paklausyti įrašo, kur kita bankininkė aiškina apie gerąją fėją, naujoji ragana pažadėjo reikalą sutvarkyti. Ir sutvarkė!
Kita istorija – panaši. Užsimaniau, kad man namie įvestų internetą. Normalus noras, ar ne? Be interneto šiais laikais jautiesi kaip teroristas Afganistano urve.
Susiradau meistrą, dirbantį didelėje internetą tiekiančioje kompanijoje. Jis atsiuntė rangovus, kurie mano namuose pakrutino ir palitavo laidus. Po kelių dienų prisistatė meistras ir kaip tikras burtininkas paleido lakioti informacijos muses. Dar sutartį pakišo. Autografas. Ačiū. Adios!
Bet po kelių valandų sulaukiu skambučio iš kompanijos, kurios musės jau zvimbė mano namuose. „Kadangi jūsų name kol kas nėra techninių galimybių įvesti internetą, mes jums narvą su skaitmeninėmis musėmis atvešime geriausiu atveju gruodžio pradžioje“, – klausiausi pasiutusiai malonaus merginos balso.
„Melas“, – sušukau jos ausin, kuri ėmė rausti. Bet ne iš gėdos – iš kūrybinio džiaugsmo. „Bugas sistemoje“, – šyptelėjo paraudusi ausis.
Apie ką aš? Apie tai, kad smegenų plovimas, netikrumo ir baimės sėjimas – viena išlikimo sąlygų dabarties pasaulyje. Ir tuo užsiima visi – nuo šlavėjos iki „Islamo valstybės“.
Gyvename kaip pasakoje, kaip „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, kurioje Šachrazada seka pasakas kraugeriškam sutuoktiniui, kad išvengtų mirties bausmės. Tad ar verta stebėtis, jog vienas narkomanas su automatu už nosies vedžioja tūkstantį ir vieną tvarkos sergėtoją?
Rašytojas S.Rushdie romane „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ Šachrazados istoriją pasuko kiek kitu kampu. Čia žmonai „pasakas“ namuose seka filosofas, o tos „pasakos“ taip arti tiesos ir tokios pavojingos, kad baigtųsi jųdviejų mirtimi, jei tik ištrūktų už namų sienų.
Štai čia ir pradeda pildytis mano prognozė. Tik antikvariniai įsimylėjėliai, tik talentingi menininkai nebijo „pasakų“, kurios pasakose paskendusioje visuomenėje jiems kelia tikrą grėsmę.
Vien todėl šiais laikais, kaip sakė režisierius Š.Bartas, atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti dažnai pavyksta ne su žmonėmis, o tik su knyga, muzikos kūriniu, paveikslu ar filmu.
Tai tiek apie smegenų seksą. Kitąsyk parašysiu apie tikrą seksą. Atvirai. Su detalėmis. Su pornografijos elementais. Netikite? Adios!