Mat padaryti tokį žygdarbį ir parūpinti rusų karo lakūnams skardinius karstus V.Landsbergis per vieną Lietuvos televizijų turkus karštai ragino daugiau nei prieš mėnesį.
Aišku, nereikėjo būti net V.Landsbergiu, kad prognozuotum, jog Maskva gali šitaip prisižaisti. Turkija seniai grasino karinių lėktuvų skrydžiais ją erzinančiai, nekenčiamą B.al-Assadą remiančiai ir Ankaros remiamus Sirijos turkmėnų etninius sukilėlius bombarduojančiai Rusijai.
Turkijos armija – antroji pagal dydį NATO armija po JAV. Valstybė, valdoma sultonu praminto R.T.Erdogano, visuomet buvo veikiama kariškių, o šiuo metu dar ir vis labiau „putinizuojasi“.
Taigi ne veltui buvo sakoma, kad caras pagaliau užšoko ant sultono.
Vis dėlto Kremlius, regis, nesitikėjo tokio smūgio ir pirmąsias valandas buvo akivaizdžiai sutrikęs. Aišku, kartu buvo karštligiškai svarstoma, kaip atkeršyti Turkijai ir kaip visa tai pateikti tautai, kurios dauguma šventai įsitikinusi, kad prieš jų vadą niekas negali nė cyptelėti.
Pirmieji žingsniai po šauksmų apie „dūrį į nugarą“ ir „teroristų talkininkus“ – audringas turkmėnų grupuočių bombardavimas Sirijos pasienyje, skubiai atbogintos priešlėktuvinės sistemos, kurios turės žūtbūt sumedžioti bent vieną Turkijos naikintuvą. Ne be reikalo Ankara nurodė saviškiams kol kas nesirodyti ore.
Maskva greičiausiai mėgins ir skatinti prieš Ankarą kovojančius kurdus, galbūt netgi parems kokią nors naują „liaudies respubliką“ Turkijoje. Rusija taip pat grasina nutraukti ekonominius santykius su Turkija, o į Vakarus lekia priekaištų strėlės, kad tai esą jie sukurstė turkus šiam „nusikaltimui“.
Vakarai švelniai bara turkus, kurie suerzino rusus, ir ragina abi puses išvengti karo tarp Rusijos ir NATO. Bet tokio karo tikimybė dabar tokia pat abejotina kaip ir iki taiklių turkų šūvių.
Abejotina ir tai, ar šis įvykis pastūmės Vakarus labiau susitaikyti su Rusija. Tačiau dar labiau sujaukti padėtį ir taip iš visų pusių draskomame regione Maskva, be abejo, gali.
Apžvalgininkas
