Kyla įspūdis, kad tokiame pareiškime be tiesioginės nuorodos į Viešojo saugumo tarnybos eks-vado, buvusio vyriausiojo kalėjimų sargo, tikrus ar išgalvotus nuopelnus laisvei drauge yra įsiūloma ir sarkazmo dozė apie jau katastrofiškai sumenkusį po paskutinių įvykių šios premijos prestižą.
Jau pripratome prie to, kad kartas nuo karto profesoriaus smaginasi vedžiodamas už nosies tiesmuko stiliaus ir linijinės logikos šalininkus, tačiau jų lūkesčius dabar su kaupu tenkina tas pats S.Madalovas, be didelių išvedžiojimų pareiškęs, kad V.Landsbergis yra ne politikas, o didvyris.
Teisėtas požiūris, nieko nepasakysi, – išėjusių į pensiją generolų kaip ir nekaltų kūdikių lūpomis neretai byloja pati tiesa, – tačiau dėl perdėto ištaros lakoniškumo lieka neaišku: ar politikai paprastai nesiveržia būti didvyriais, ar didvyriams niekados neleidžiama tapti politikais?
Kita vertus, pats S.Madalovas yra nepralenkiamas šeimyninių vertybių apsaugos fronto didvyris, savo pavyzdžiu įkūnijantis sūnaus ir tėvo pareigos supratimo gyvosios išminties paveikslą pagal aukščiausius kalnų įstatymus.
Su S.Madalovo vardu yra siejamas pavykęs eksperimentas, kai į vieną atskirai paimtą nepriklausomos Lietuvos instituciją buvo perkeltas gimininės/gentinės visuomenė skiepas, kuris čia greitai subujojo, išleisdamas daugybę atšakų. Kas mėgsta senovę, taurius ir paprastus žmonių papročius, tyrą kalnų orą, čia gali pailsinti sielą: jokio postmodernizmo užkrato nerasite nė su žiburiu ten, kur vyrauja didžiosios patriarchalinės šeimos idealas.
Dar daug vandens turės nutekėti, kol užsimirš tai, kad vadinamoji vidaus kariuomenė yra S.Madalovo gentis, sukurta ne tiek teritoriniu, kiek žinybinių pagrindu, – taigi toks darinys, kuris niekados nekėlė pavojaus teritoriniam šalies vientisumui, o tik leido mieliems giminaičiams šiek tiek deformuoti tarnybos statutą, sukeičiant valstybės ir šeimos sampratas. Žinant, kad kadaise V.Leniną saugojo latvių šauliai, niekam kitam nepatikint tokias atsakingas pareigas, visiškai nenuostabu, kad viešuoju saugumu Lietuvoje per prabėgusius dešimtmečius buvo pavesta rūpintis iš kalnų į nuobodžias lygumas atklydusiam žmogui, gerai suprantančiam tarnystės didvyriui garbės kodeksą, sugebėjusiam visą laiką liudyti ištikimybės mūsų V. L. egzaltacijos perteklių.
Tačiau, tiesą sakant, dar labiau nei didvyrio užgimimo ir institucionalizacijos procesas mūsų neherojiškais laikais stebina pažeidžiantis gamtos dėsnius fenomenas, kad V.Landsbergis neišbarstė savo minties aštrumo net ir sulaukęs garbingo amžiaus, vis dar turi ką pasakyti tautiečiams, kartais leisdamas sau drastiškai paerzinti publiką. Tačiau bėgant laikui ir amžinieji herojai pavargsta, o užsibuvimas politikoje kaip taisyklė anksčiau ar vėliau pagimdo kažką panašaus į brežnevinių kompleksų baidykles.
Lietuvoje yra visa eilė saugumu besirūpinančių institucijų: Teritorijų apsaugos tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Vadovybės apsaugos departamentas, Viešojo saugumo tarnyba. Ar viską suskaičiavau?
Iškalbingu faktu yra dar tai, kad L.Graužinienės sekretoriato vadovais vienas po kito tampa buvę slaptųjų saugumo tarnybų aukšti pareigūnai, žvalgybos asai, tarsi po trivialia protokolo tarnybos iškaba jau būtų buriamos kažkokios slaptosios kanceliarijos gretos. Tačiau neabejokime – viskas yra daroma vardan mūsų visų viešo ir neviešo saugumo.
