Jame numatyta: įsteigti Rezervinį (stabilizavimo) fondą pensijų reformai finansuoti; parengti pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kur bus nustatyta, kiek lėšų reikės atsiradusiam Sodros deficitui dengti ir jų šaltiniai; parengti teisės aktų projektus dėl pensijų reformos finansavimo iš valstybės biudžeto ir Rezervinio fondo(!); parengti socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimus dėl pensijų dydžių kaupiamosios sistemos dalyviams.
Kaip matome, šiame plane iš esmės tikinama, kad pensijų reformą finansuos valstybė. O kad kaupimo dalyviams sumažės Sodros pensija, pasakyta labai užmaskuotai esą bus įstatymo pakeitimai dėl pensijų dydžių. Netrukus buvo priimti reikalingi teisės aktai. Ką turime dabar, 2015-ųjų pabaigoje?
Jokio Rezervinio fondo finansavimo nėra. Jokie kiti šaltiniai Sodros deficitui dengti Sodros biudžete nenurodomi, išskyrus pasityčiojantį „lėšų trūkumas dengiamas skolintomis lėšomis“. Jeigu tokia nuostata būtų buvusi tame reformos plane, visi tik pasijuoktų iš tokio plano.
Teisės aktų dėl reformos finansavimo iš valstybės biudžeto ir Rezervinio fondo nėra. Nuostata dėl Sodros pensijų mažinimo kaupiamosios sistemos dalyviams įstatyme atsirado, bet tie dalyviai apie ją praktiškai nieko nežino ir nemaloniai nustemba tai sužinoję.
Tokiu būdu pensijų reforma, išduodama pirminę idėją, dabar yra finansuojama iš Sodros surenkamų įmokų, t.y. dabartinių pensininkų pinigų. Paprasčiau tariant, toji pensijų reforma – tai Sodros pinigų pumpavimas pensijų fondams, apiplėšinėjant dabartinius pensininkus. Fondai tikina, kad uždirbs daug pinigų juos investuodami, o tas uždarbis bus neva didesnis negu Sodros pensijos sumažinimas. Tačiau pensijų fondai, kaip žinome, negarantuoja, ar iš viso bus koks nors uždarbis.
Ką daro valdžia, matydama, kad toji reforma varo Sodrą ir valstybę į finansų duobę? Pasirodo, bando daryti. Seime dar 2013 m. buvo įregistruotas įstatymo pakeitimas, kad Sodrai ne „gali būti“, bet „turi būti“ kompensuojamos įmokos pensijų fondams. Deja, Vyriausybė pareiškė, kad neturi lėšų „dėl jau prisiimtų įsipareigojimų“.
2014 m. Finansų ministerija, atsakydama Socialinei ministerijai, pareiškė, kad įmokos į Pensijų fondus turi likti Sodros rūpesčiu, nes „pervedimų šaltinis yra socialinio draudimo įmokos“. Bet juk kalba ėjo ne apie įmokų šaltinius, o apie kompensacijas už tuos pervedimus! Tarsi nebūtų Socialinio draudimo įstatymo 20 str.: „Asignavimai iš valstybės biudžeto skiriami (kitaip nepaaiškinsi, kad tai reiškia „turi būti skiriami“), kai dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų teisės aktų padidėja kurios nors socialinio draudimo rūšies išlaidos...“
Išlaidos nuo 2014 metų kaip tik ir padidėjo pensijų socialiniam draudimui, dalį šių pinigų nukreipus į pensijų fondus. Socialinės apsaugos ministerija ir šiemet kreipėsi dėl to paties į Finansų ministeriją. Ir iš šio kreipimosi išėjo šnipštas. Taigi, fondus ir toliau finansuos pensininkai, o trūkstamus pinigus Sodra ir valstybė skolinsis. Tuomet esminis klausimas: kaip galima kaupti arba taupyti iš skolintų pinigų? Pasaulio stebėtojai, pamatę tokius dalykus sakytų, kad Sodra ir Lietuvos valstybė išėjo iš proto. Socialinės apsaugos ministerija, deja, mano, kad tai ne išprotėjimas, bet nuoširdus rūpestis ateities Lietuva. Pasiskaitykime ministerijos paaiškinimą – kas yra ta reforma.
Reforma – tai dviejų pensijų mokėjimo šaltinių įteisinimas – Sodros ir pensijų fondų. Tik turint du šaltinius esą nereikės mokėti didesnių Sodros įmokų, kad jų pakaktų ateityje gerokai padidėjusiam pensininkų skaičiui. Klausimėlis: ar dviejuose šaltiniuose pinigų bus daugiau negu viename, žinant, kad antrajame yra iš pirmojo, t.y. Sodros nugriebti pinigai? Kad pirmajame sumažės, kalbu apie žmogaus pensiją, garantuoja įstatymas, o kad antrasis, t.y. pinigai pensijų fonduose padidės, negarantuoja niekas.
Dėl demografijos. Esą padidės pensininkų ir sumažės dirbančiųjų. Bet tai tik „galbūt“. Kaip yra dabar? 2000 metais gimė 29,5 tūkst. vaikų, 2015 – 30,5 tūkst., 1999 m. 1000-čiui gyventojų gimė 10,3 vaiko, 2014 – irgi 10,3, padėtis blogėja? 2000 m. senatvės pensininkų buvo 644 tūkst., 2015 – 596 tūkst., pensininkų nedidėja!
Apdraustųjų ir mokamų pensijų santykis 2002 m. buvo 1,22, 2013 m. – 1,23. Pačių apdraustųjų 2003 m. buvo 1,322 mln., 2014 – 1,377 mln., dirbančiųjų nemažėja! Gal padėtis artimiausiais dešimtmečiais metais smarkiai pasikeis, bet gal ir ne „smarkiai“, o gal ir pagerės. Kas pasakys?
Tuo blogesniuoju – daug pensininkų, mažai dirbančių – atveju pensijų fondai juk irgi neišgelbės. Tokia proporcija lems ekonomikos, kartu visuomenės krizę ir pensijų fonduose sukaupti vertybiniai popieriai taps nieko vertais, nes niekas jų krizės metu nepirks. O Sodros išlaidos pensijoms sumažės, nes dėl dalyvavimo fonduose sumažės ir šios pensijos, o valdžia sako tik džiaugsis, nes taip esą pagerės Sodros finansų padėtis. Kažkoks reformos įtakotas absurdo paveikslas.
Kitas absurdiškas pasiteisinimas: reikia rūpintis ne dabartiniais, bet būsimaisiais pensininkais. Tai reiškia, kad iš dabartiniams pensininkams skirtų betgi skolintų pinigų reikia pirkti akcijas, kurias ateityje pardavus (ar bus kas jas pirks?), būsimieji pensininkai gaus pensijas ne mažesnes nei dabartiniai.
Žodžiu, šimtametė Europos pensijų sistema apverčiama aukštyn kojomis. Iki šiol dirbantieji išlaikydavo pensininkus, o Lietuvos reformos autorių nuomone, dabartiniai pensininkai išlaikys būsimuosius pensininkus. Ir dar. Jei esą nieko nedarysime, dabartiniai pensininkai taps privilegijuoti, o būsimieji nuskriausti. Labai ačiū už tokią privilegiją gauti vos ne mažiausias Europoje pensijas.
Socialinės apsaugos ministerija savo, o iš tikrųjų Pensijų fondų pozicijų sustiprinimui dar pasitelkia ir Konstitucinį Teismą. Šis savo nutarime aiškiai pučia Pensijų fondų dūdą: 1. Seimas negali paneigti kaupiamosios pensijos esmės. 2. Jeigu pensijų fondai būtų likviduoti, Seimas jų dalyviams turėtų nustatyti teisingą kompensavimą. 3. Valstybė turi užtikrinti asmens teisėtus lūkesčius.
Kokie dar lūkesčiai, jei patys Pensijų fondai nieko negarantuoja: nei pensijų fondų pelningumo, nei ateities rezultatų, t.y. investicijų vertės kilimo ir net pinigų nepraradimo. Negi pats Seimas kompensuos fondų dalyvių praradimus? Žodžiu, dar vienas absurdo spektaklis, kurio autorius šį kartą Konstitucinis Teismas.
Specialistai aiškina, kad pereinamasis laikotarpis, nuo pensijų reformos įgyvendinimo pradžios iki tada, kai ji veiks be priekaištų, bus labai ilgas ir sudėtingas. Visą tą laiką Sodra turės veikti dviem frontais: mokėti pensijas dabartiniams ir kaupti pensijas būsimiesiems pensininkams. Misija, greičiausiai, neįvykdoma.
Bet tai ką daryti, jei pensijų fondų veikla nei valstybės, nei žmogaus požiūriu nepasiteisina, o jų likviduoti negalima. Siūlau paprastą būdą, praktikuojamą kitose šalyse. Tegu veikia tie nelaimingi fondai, bet kaupiant pensijas juose neimti iš Sodros pensininkų pinigų ir apsiriboti asmenine arba darbdavio įmoka, nuo kitų metų 2 proc. atlyginimo, taip pat tokio pat dydžio skatinamąja įmoka iš valstybės biudžeto. Beje, pinigus pensijų kaupimui iš žmogaus algos tiesiog atskaičiuoti kaip ir kitus mokesčius.
Tuomet pagaliau pradėtų mažėti kosminio dydžio Sodros skola ir kasmet, o ne kas aštuoneri didėti ir pačios pensijos. Nenusižengtume ir Konstitucinio Teismo reikalavimams. Turėkime vilties, kad Seimas nors paskutiniais savo kadencijos metais pasiryš tokiai reformai ir įeis į istoriją kaip socialinės pažangos Seimas, pasiryžęs ryžtingam Lietuvos žmonių, pirmiausia pensininkų, gyvenimo kokybės šuoliui.
