Gyvas palaidotas benamis po žeme praleido Kūčias ir Kalėdas, sutiko savo 34-ąjį gimtadienį ir vardadienį. Meldęsis ir su mirusiaisiais jau bendravęs vyras nebesitikėjo likti gyvas. Jį išgelbėjo atsitiktinumas – keista bičiulio Kalėdų dovana.
„Adomas turi būti man dėkingas. Nešiau jam dovaną, bet nebebuvo kur jos įkišti – visa žemė prie bunkerio buvo sulyginta.
Iš pradžių pamaniau, kad gal Adomas per šventes kur nors išėjo. Bet kai negrįžo kelias dienas, supratau, kad nutiko kažkas negera. Maniau, kad jis gali būti po žeme“, – pasakojo Adomo draugas Gintas, irgi benamis.
Gintas su bičiuliu Viktoru gyvena vienoje apleistoje patalpoje garažų bendrijoje „Venta“, esančioje Klaipėdos pakraštyje, netoli Šilutės plento. Čia kartais užsukdavo ir Adomas. Šis vienišius buvo apsigyvenęs kitoje kelio pusėje, laukymėje.
Čia iki šiol išliko kažkada statyti gynybiniai įtvirtinimai – gelžbetoniai įrenginiai, kurie po žeme buvo sujungti tuneliu.
Jame prieš porą metų ir įsikūrė Adomas.
Benamiai tikino, kad ten nebuvo labai blogai – net ir žiemą laikėsi maždaug dešimties laipsnių šiluma.
Bičiulių teigimu, Adomas nebuvo labai mėgstamas jų bendruomenėje. Jie stebėjosi, kodėl vyras išėjo iš Laugalių nakvynės namų, kur gyveno šiltai, gaudavo lėkštę sriubos.
Paruošė keistą dovaną
Pasirodo, Kūčių išvakarėse Adomas nusprendė keistokai pasveikinti Gintą su Viktoru – jiems atnešė porą vyno butelių, į kuriuos buvo pripylęs savo šlapimo, o prie durų dar kažkokią petardą paliko.
„Aš su juo nesutardavau, jis mėgdavo keršyti.
Tai tąkart jo šlapimą supylėme į du bambalius, juos gražiai supakavome – kaip tikrą Kalėdų dovanėlę.
Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau panašią „bombioškę“ – nusprendžiau grąžinti tokią pat dovaną. O, pasirodo, savo priešą išgelbėjau“, – pasakojo Gintas.
Šuo lakstė alkanas
Supratęs, kad išėjimo iš tunelio anga užlyginta, Gintas iš pradžių nieko bloga neįtarė – gal bičiulį kas nors prie šventinio stalo pakvietė.
Tačiau kai jis nepasirodė kelias dienas, vyrus ėmė kankinti nuojauta, kad Adomas – po žeme.
Tokius įtarimus dar sustiprino tai, kad po apylinkes lakstė alkanas Adomo šuo, nors jie niekada nesiskirdavo.
Atrodė lyg gyvas lavonas
„Atėję į lauką keturiese ilgai ieškojome tos vietos, kur kažkada buvo anga. Šiaip taip atradome, bet patys atkasti nepajėgėme.
Tada pasikvietėme netoliese dirbantį traktorininką. Tą patį, kuris buvo viską sulyginęs. Kai jis per porą kartų nustūmė tą žemę, vienas mūsų įlipo į vidų. Girdime, šaukia: „Gyvas!“
Pamatęs į lauką išvestą Adomą, nustėrau: akys baltos, visas purvinas, kaip koks zombis. Net į šalį pasitraukiau, pamaniau, gal išprotėjo.
Paskui apsiraminau. Už parankių parsivedėme jį į savo garažą, davėme karštos sriubos, karšto vyno.
Po truputį atsigavo. Pabuvo kokias keturias valandas ir kažkur išėjo“, – pasakojo Viktoras.
Itin kankino troškulys
Adomas pasakojo nebesitikėjęs likti gyvas, jau buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Jis nepajuto, kada traktorius užvertė vienintelę angą, – tuo metu miegojo.
Atsibudęs ir suvokęs, kas nutiko, vyras bandė nagais atkasti išėjimą, bet visos pastangos buvo bergždžios.
Kol dar turėjo jėgų, šliaužiojo po tunelį tikėdamasis rasti kitą išėjimą, o paskui atsigulė susirietęs, apsiklojo plastikiniu maišu ir gulėjo.
Labiausiai kankino troškulys – vyras prisipažino net gėręs savo šlapimą. Džiaugdavosi, kai pasisekdavo užmigti.
„Jam jau stogas buvo pradėjęs važiuoti.
Sakė, kad kalbėjosi su savo mirusiais artimaisiais, atsisveikino su gyvaisiais, matė draugę, kuri rado šimtą eurų.
Padėkojęs mums, kad išgelbėjome, jis tvirtai pasakė: „Jei kada nors ką nors iškrėsiu, iškart trenkite man į snukį“, – pasakojo Viktoras.
Įspėjo ieškoti kito būsto
Garažų bendrijos valdybos pirmininko pavaduotojas Steponas Ščavinskas sakė neblogai pažįstantis Adomą: „Jis – labai nuoširdus žmogus, susitikę pasikalbėdavome, į sargų namelį užsukdavo, padėdavo, jei kas prašydavo.“
Garažų sargai ne kartą buvo perspėję Adomą, kad keltųsi gyventi kitur. Mat ten, kur stovi gynybiniai įtvirtinimai, yra keli hektarai privačios žemės. Prieš kurį laiką čia buvo iškirsti medžiai, savininkas planavo viską sulyginti ir sklypą parduoti.
Prieš Kalėdas čia dirbęs traktorininkas nė neįtarė, kad lygindamas lauką po žeme palaidojo gyvą žmogų.
Po penkių dienų tas pats traktorininkas padėjo nelaimėlį atkasti ir džiaugėsi, kad sąžinės neprislėgė žmogaus mirtis.
„Anksčiau netikėjau, kad būna Kalėdų stebuklų.
Tačiau visa tai, kas nutiko Adomui, ir yra tikras Kalėdų stebuklas“, – įsitikinęs kerštavusį bičiulį sumanęs pamokyti ir jo gelbėtoju tapęs Gintas.
