Laimei, šiuo metu neurochirurgai vieni kitus su Naujaisiais tebesveikina, laimės palinkėjimą lydėdami klausimu: „Ar girdėjai?“
Operacinių duris nuo šiol jie varstys nebegalvodami apie tai, kaip išlikti. Ir ką pasakyti ligoniams, kuriuos būtų reikėję iš didžiųjų Lietuvos miestų operacijoms siųsti į Kauną tik dėl to, kad taip liepia „kažkoks popiergalis“.
Teismas 2015-ųjų pabaigoje šios srities specialistams įteikė solidžią dovaną, – pripažino, kad pastaraisiais metais Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sukurpti įsakymai, atimantys iš chirurgų teisę operuoti sunkius ligonius, prieštarauja Konstitucijai.
Kur ligoniai, ten ir pinigai
Pastaruosius pusantrų metų Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio neurochirurgai, atsitraukę nuo ligonių, šokdavo į karo su SAM apkasus.
Jie buvo priversti kautis, kad išliktų. Kad jiems patiems nereikėtų susikrauti lagaminų ir ieškoti darbo svetur. Ir kad ligoniams nereikėtų sukarti kelių šimtų kilometrų kelio nuo namų vien dėl to, kad tam tikrų galvos ar stuburo smegenų operacijų arčiausiai triūsiantys medikai nebegalėtų daryti.
Pirmąjį šūvį į neurochirurgų daržą dar 2014-aisiais iššovė tuometis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Jis suraitė parašą po įsakymu, kuriame nurodė, kokios neurologinės ligos gali būti gydomos didžiųjų miestų ligoninėse, o kokios – pačio aukščiausio lygio klinikose. Taip atsirado neurochirurgijos paslaugų teikimo specialieji reikalavimai.
Medikai nė neslėpė kalbų apie tai, kad tuometis ministras ėmė tiesti didesnio ligonių srauto, o tuo pačiu – ir finansavimo kelią link Kauno neurochirurgų.
Užmačių neišsižadėjo
V.Andriukaičiui gavus eurokomisaro postą, į jo kėdę sėdusi Rimantė Šalaševičiūtė „pakrapino“ kitą įsakymą, kuriuo patvirtino neurochirurgijos paslaugų optimizavimo 2015-2020 metais planą.
Deja, ir pastarasis teisės aktas keliaklupsčiavo prieš Kauno medikus. Kurpiant šį planą buvo numatyta, kad sudėtingomis, retomis ligomis sergantys pacientai turi būti operuojami Kaune, kuriame turi atsirasti ir neurochirurgijos centras.
Tačiau tokios užmačios kaitino kitų didžiųjų miestų miestų neurochirurgų kraują. Į jų pusę stojus politikams – Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariams, abu teisės aktai pernai buvo apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
O pačioje gruodžio pabaigoje šis teismas pripažino, kad neurochirurgai – teisūs: kad sveikatos apsaugos ministrų įsakymai prieštarauja ir Konstitucijai, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tačiau ką darys SAM, pralaimėjusi teismą?
Pasak ministerijos atstovės Giedrės Maksimaitytės, dar nežinia, kokie bus tolimesni SAM žingsniai. Todėl kol kas nėra ir galimybės plačiau pakomentuoti situacijos.
Atokvėpis, bet ar ilgas?
Neurochirurgai lengviau atsikvėpė – bent jau kol kas jiems nebereikės sukti galvos, kaip išlikti.
Apie tai, nuo kokios sumaišties teismo sprendimas išgelbėjo medikus ir jų pacientus – pokalbis su Lietuvos neurochirurgų draugijos pirmininku Sauliumi Ročka.
- V.Andriukaičio išleisti įsakymai sukėlė vos ne porą metų užsitęsusią įtampą. Kokia buvo jų užmačia? – paklausiau S.Ročkaus.
– Iš pradžių dar pačioje SAM buvo suburta darbo grupėje, į kurią buvo pakviesti anaiptol ne visų ligoninių neurochirurgai. Ta grupė taip ir nebaigė darbo – jai nepavyko priimti jokio sprendimo, galinčio nulemti neurochirurgijos ateitį.
Taip jau susiklostė, kad ministras V.Andriukaitis, prieš išvažiuodamas į Briuselį, paėmė ir pasirašė įsakymus, su niekuo jų nesuderinęs.
Taip atsirado teisės aktas dėl vaikų ir suaugusiųjų neurochirurgijos specialiųjų reikalavimų. Kitas įsakymas buvo susijęs su neurochirurgijos plėtra.
Neurochirurgijos paslaugos teikiamos penkiuose miestuose – be Vilniaus ir Kauno ligoniai operuojami Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Tačiau įsakymas buvo surašytas atsižvelgiant tik į vieną plėtros projektą, kurį buvo parengusios Kauno medicinos klinikos.
Jei tie įsakymai būtų įsigalioję, nuo šiol – nuo 2016-ųjų sausio 1 dienos rimtų neurochirurginių operacijų nebebūtų galima atlikti Panevėžio bei Šiaulių ligoninėse.
Toks pat likimas po metų – nuo 2017-ųjų sausio būtų ištikęs klaipėdiečius ir vilniečius. Visi sunkiai sergantys neurochirurgų pacientai iš uostamiesčio bei sostinės būtų gabenami į Kauną.
- Kokios diagnozės būtų vertę kitų miestų medikus siųsti savo pacientus į Kauną?
– Tai dauguma neuroonkologijos (smegenų bei nervų sistemos vėžio) ligų, visa vaikų neurochirurgija, taip pat visa funkcinė neurochirurgija ar kaukolės pamato chirurgija.
Visa bėda, kad pagal tuos ministrų įsakymus nebuvo aišku, kokius ligonius būtinai reikėtų perduoti kauniečiams, o kokius – operuoti patiems.
Manoma, kad tokių ligonių, kuriuos būtų reikėję perduoti kauniečiams, būtų apie tūkstantį. Tai maždaug šeštadalis visų Lietuvoje per metus atliekamų neurochirurginių operacijų.
– Tai – po du ar tris papildomus ligonius per dieną. Ar kauniečiai tiek apskritai būtų „pavežę“?
- Jie, tikėtina, tuo juk ir rūpinosi. Bet yra vienas labai svarbus momentas. Tam, kad chirurgas neprarastų įgūdžių bei kvalifikacijos, jis turi operuoti ir pačius sunkiausius, retomis ligomis sergančius žmones.
Šiuo metu tai daroma ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Jei visas tas sunkiausių ligonių srautas būtų nukreiptas į Kauną, iš esmės po penkerių metų tik kauniečiai chirurgai ir galėtų juos operuoti. Nes visi kiti prarastų kvalifikaciją.
Blogai būtų ir žmonėms. Jie neturėtų daugiau galimybių rinktis, negalėtų išgirsti ir kitų medikų nuomonės, nebent jie nuvažiuoti konsultacijų į užsienį.
Kita vertus, juk nebūtų paprasta ligoniams iš visų Lietuvos kraštelių pasiekti Kauną.
– Kokių permainų žadėjo R.Šalaševičiūtės pasirašytas neurochirurgijos paslaugų optimizavimo per 2015-2020 metus planas?
– V.Andriukaičio išleistus teisės aktus pakeitė du naujosios ministrės įsakymai. Vienas jų galiojo labai trumpai.
Naujausiuose įsakymuose nebebuvo tiesiai šviesiai neparašyta, kad ligoniai turi būti perkelti į Kauno klinikas. Tačiau atsirado toks naujas dalykas kaip referencijos centras. Ir juo iš karto buvo išrinkta vieta – tos pačios Kauno klinikos.
– Ar tai nebūtų vertę medikų tiesiog klastoti ligos istorijų? Gydyti ligonius taip, kaip pridera, bet rašyti kitokią diagnozę?
– Galbūt, bet juk tai būtų dokumentų klastojimas. Kitas variantas – nebeoperuoti tų ligonių ir juos perduoti, kaip ir liepiama, kauniškiams.
Taip nemažai neurochirurgų būtų tiesiog praradę darbą Lietuvoje. Ir būtų priversti jo ieškoti svetur. - Anot klaipėdiečių, jei būtų referencijos centras įsteigtas tik Kaune, tai būtų Klaipėdos krašto neurochirurgijos genocidas.
– Jie – teisūs. Nes Vilniaus neurochirurgai turi šiek teik daugiau teisių, nes ligoninės, kuriuose jie dirba, susijusios su Vilniaus universitetu.
Kai kurių ligų atveju, jei tik įsakymai būtų įsigalioję, Vilniuje ligonius dar būtų galima operuoti, bet Klaipėdoje – nebeįmanoma. Joje bebeliktų didelės dalies neurochirurgijos.
- Kokia tų SAM išleistų dokumentų finansinė potekstė? Kiek neurochirurginėms operacijoms skirtų pinigų, perkeliant iš kitų neurochirurgijos centrų ligonius, atitektų Kauno klinikoms?
– Valstybinė ligonių kasa (VLK) tai yra tik apytiksliai paskaičiavusi. Tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, nes tuose įsakymuose buvo naudojama visai kitokia ligų klasifikacija, nei yra įprasta.
Tad, VLK duomenimis, perkėlus vien tik vaikų neurochirurgiją, būtų perkelta mažiausiai 0,46 mln. eurų, o suaugusiųjų operacijos “nusineštų“ dar apie 0,3 mln. eurų.
– Ar tokiu atveju būtų nelikę galimybės operuoti ligonių ir Vaikų ligoninėje, esančioje Santariškėse -- Vaikų ortopedijos ir traumatologijos centre? Juk jame, garsiname dr. Kęstučio Saniuko, atliekamos ypač sunkios stuburo operacijos?
– Tai – ribinė medicinos sritis tarp vaikų neurochirurgijos ir ortopedijos-traumatologijos.
Šiuo metu ypač dažnai, atliekant tokias operacijas (gydant stuburo skoliozes) dalyvauja ir neurochiriurgai.
Įsakymai būtų užkirtę neurochirurgams kelią į ortopedų-traumatologų operacines. Tad tų operacijų kokybė būtų pasikeitusi.
– Teismas išaiškino, kad SAM įsakymai prieštarauja Konstitucijai. Jau ramiau dirbti?
– Kol kas – džiaugiamės. Juk tai ne tik mūsų – „paranojinės“ srities medikų, bet ir pašaliečių pergalė. Juk teismui atrodė taip pat, kaip ir mums – kad tie teisės aktai neatitinka įstatymų normų.
