Lietuviai – panašūs į babiloniečius

Senovės babiloniečiai su mumis turėjo daug bendro. Ir ne tik tuo, kad laikėsi, o teisingiau – bandė laikytis Hamurabio teisyne išguldyto principo – akis už akį, dantis už dantį. Kartais, aišku, šis principas buvo įgyvendinamas praktikoje šiek tiek keistai.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jan 5, 2016, 5:31 AM, atnaujinta Jun 11, 2017, 10:24 PM

Sakysim, prekijas, kuris piktybiškai skiesdavo savo pardavinėjamą vyną, nebuvo baudžiamas tuo, kad turėjo pats suvartoti savo brokuotą skystį. Vietoje to, jį tiesiog įmesdavo į Eufratą ir palikdavo skęsti. Tačiau, verta prisiminti, kad šis principas, dar vadinamas Lex Talionis, nebuvo sugalvotas tam, kad paleistų į praktikas pačias žiauriausias bausmes. Atvirkščiai, jo tikslas buvo apriboti bausmių žiaurumą, paliekant tokias, kurios buvo analogiškos padarytai žalai.

Bet, kaip jau minėjom, senovės babiloniečiai į mus panašūs buvo ne tik tuo, kad šventai tikėjo, jog suktų vyno pardavėjų mirkymas Eufrate žaibiškai ir visiems laikams išspręs vyno mažmenos broko klausimus. Jie, pasirodo, per kiekvienus savo naujus metus, kas žodžiu, o kas dantiraščiu ant molinės lentelės, duodavo įvairiausius pažadus ateinantiems metams. Maždaug, grąžins skolas, nemeluos, nepiktžodžiaus, gal net ir vandens į vyną nemaišys.

Sprendžiant iš to, kad pastarojo Hamurabio teisyno norma taip ir nebuvo ilgą laiką atšaukta, kaip nebeaktuali, su šitais pažadais gavosi lygiai taip pat kaip ir su modernesne jų versija, labiausiai išgarsėjusia Helen Fielding knygoje „Bridžitos Džons dienoraštis“.

Joje, tiesa, nieko nekalbama nei apie piktžodžiavimą, nei burnojimą prieš dievus, nei, pagaliau vyno skiedimą. Vynas, tiesa, minimas, tačiau kaip dalykas, kurio vartojimą prasidedančiais metais Bridžit Džons prisiekdavo apriboti. Ir šio pažado laikydavosi iki pat kokios sausio antros savaites.

Toje pačioje senovės babiloniečių ir Bridžitos Džons skersai išilgai išvaikščiotoje būsenoje esame buvę kiekvienas. Iškart po naujų metų pasižadėdami, kad nedarysime vienų ar kitų dalykų, kuriais nesididžiuojame, tačiau kuriuos anksčiau vis tiek darydavom.

Gal dėl valios stokos, gal dėl protinio ar fizinio tingėjimo, gal tiesiog tikime, kad kalendorinis metų virsmas naujais yra toji stebuklingoji lazdelė, kuri staiga ims ir pašalins visas įmanomas kliūtis.

Gaila, tačiau stebuklingų lazdelių nėra. Jokiems gyvenimo atvejams. Tingėjimas ar baimė keisti savo gyvenimą nepasikeis vien todėl, kad pradėsime rašyti vienais metais daugiau. Bausmių griežtinimas nieko nepakeis tiems esamiems ar potencialiems nusikaltėliams, kurie seniai prarado suvokimą, kas yra jų ir aplinkinių gyvenimas. Mirties bausmės sugrąžinimas nieko nepakeis tiems, kurie jau nežinia kiek laiko yra morališkai mirę.

Tuo pačiu neturiu nei mažiausios abejonės, kad nei vieno, nei dviejų, ir net galybės komentatorių pozicija šiuo klausimu mažai ką pakeis. Mums būdinga ilgėtis tos magiškos žydros piliulės iš „Matricos“, kuri staiga nutrina visus valkčius ir atveria tiesą, prikelia numirusius ir pagydo gyvuosius.

Suvalgyti piliulę yra daug paprasčiau nei ilgai kankintis ties klausimais, kas gi, tiesą sakant, nutinka su mumis, kad elgiamės taip, jog prireikia naujametinių pažadų ne tik lengvabūdiškais bet ir pačiais rimčiausias klausimais. Kuriame mūsų gyvenimo tarpsnyje psichika buvo taip sumaitota, kad jai užtenka mažiausios dingsties išsiveržti siaubinga prievarta ar kurtinančiu abejingumu.

O kadangi atsakymai gali būti baisiai nemalonūs, mes tiesiog atsisakome jų ieškoti, racionalizuojam tokį savo intelektinį ir emocinį bailumą noru kažką daryti, kažką skubiai, jeigu ne tvarkyti ateitį, tai bent atkeršyti praeičiai, ir vėl siekiame piliulės. Užmiršdami, kad prie jos net nepridedamas tradicinis palinkėjimas pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Todėl visiškai logiška įsivaizduoti, kad mūsų politikai ir valdininkai (o juk jie absoliučiai tokie pat žmonės kaip ir jų rinkėjai), tarp savo naujametinių pažadų gal net įtraukia priesaikas kitąmet nebesteigti jokių naujų darbo grupių ir nebeveisti jokių institucijų.

Bet kaip senovės babiloniečiams, kaip ir Bridžitai Džons, toks pažadas galioja tik iki pirmo susidūrimo su realybe. Ir vos nutinka visuotinę emociją įkaitinusi tragedija, valdiška ranka instinktyviai tiesiasi link išganingosios piliulės. Šiuo atveju – dar naujos institucijos.

Kuo ji pakeis visuomenėje gają prievartos toleranciją, kuo pasipriešins bukam instinktui alkoholyje skandinti ribą tarp mirties ir gyvenimo, kuo, pagaliau, atsakys į esminius klausimus – kokiame viešosios raidos etape mes esame, ar mes, apskritai, jau esame kaip visuomenė, kodėl mes taip liguistai atomizuojamės į paprasčiausius dvikojus gyvūnus – neaišku.

Belieka palinkėti, kad ji netaptų dar viena išganinga piliule. Kadangi, deja, visuomenės ligose placebo efektas nesuveikia. Ir ten kur reikia, visų pirma, noro prisipažinti ligą ir dar didesnio noro ją gydyti, jokie naujametiniai homeopatiniai pažadai nepadės.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.