Atsisveikinimas vyko Panoterių (Jonavos r.) bendruomenės namuose. Į paskutinę kelionę dvejų berniuką ir keturių mėnesių mergytę išlydėjo minios žmonių.
Kraupų nusikaltimą 36 metų Aurelijus Beras įvykdė sausio 2-osios naktį savo valdos kieme, Saviečių kaime.
Panoterių bažnyčios koplyčioje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius laikė šv. mišias.
Arkivyskupo S.Tamkevičiaus pamokslas:
Evangelijoje girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus ik dvejų metų amžiaus.
„Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“.
Ne kiekvienos laidotuvės yra vienodai skaudžios. Šiandien laidojame nužudytus du vaikelius, labai panašius į tuos Betliejaus kūdikius.
Nors žiniasklaida mus pripratino prie žudynių vaizdų ir mus nelabai sujaudina žinios apie girtų vairuotojų suvėžintus žmones, apie plėšikų nužudytus senukus ir panašios, tačiau šių vaikelių nužudymas sukrėtė Lietuvą.
Politikai, valdžios žmonės ir žurnalistai plačiai komentavo žiaurų įvykį, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kas įvyko ir ieškodami nusikaltimo priežasčių. Ne kurie, įsivaizduodami Dievą, kaip vergų prižiūrėtoją, klausė: kurgi buvo jūsų Dievas, kai buvo vykdomas šis nusikaltimas?
Mes, tikintieji žmonės, negalime abejingai praeiti pro šį nusikaltimą, tačiau neskubame su pasmerkimais, ypač šiais Dievo Gailestingumo metais. Visai protingai pasakė vienas politikas: „Dėl šio įvykio mes visi esame kalti.“ Taip, beveik visi. Nebent būtume šventieji ir su kiekvienu žmogumi elgtumėmės taip, tarsi jis būtų pats Jėzus.
Pati didžiausioji mūsų dienų bėda – nuvertintas žmogus ir jo gyvybė. Daugelis nebežvelgia į žmogų kaip į Dievo kūrinį, kuris yra nepaprastai brangus Dievo akyse, nes dėl jo Jėzus Kristus gimė Betliejuje ir mirė ant kryžiaus.
Žmogaus nuvertinimo pavydžiu galėtų būti alkoholio pramonės lobistai – įveikiantys visus barjerus, net inicijuojantys sau palankius įstatymus, kad tik gautų didesnį pelną, ir tuo pačiu metu mažiausiai mąstantys apie alkoholyje skęstančią Lietuvą.
Žmogų labiausiai nuvertina mąstymas, kuris žmoguje nemato nieko dieviško, tik išsivysčiusią beždžionę. Tokia filosofija leidžia su žmonėmis elgtis panašiai, kaip elgiamasi su virtuvėje pasirodžiusiais tarakonais.
Hitleris galėjo jam netinkamus žmones grūsti į krematoriumus, Stalino čekistai galėjo juos masiškai šaudyti. Šiuos nusikaltimus galėtume vardinti ir vardinti iki mūsų dienų, kai ant žmonių galvų mėtomos bombos, kai žmonės sprogdinami, nupjaunamos galvos ir t.t.
Ne mažesnė bėda už bedievišką žvilgsnį į žmogų yra vergavimas savo norams bei įgeidžiams. Savo norų vergu gali būti ne tik diktatoriai, kurių pasaulis niekuomet nestokodavo, bet ir eilinis žmogus, kuris nuo vaikystės įpranta elgtis taip, tarsi jo visi norai turėtų būti besąlygiškai išpildyti.
Pradžioje šie norai būna beveik nekalti: norime įsigyti gražų žaislą ir verkiame jo negavę, paskui ateina noras būti panašiems į suaugusiusius – rūkyti, gerti alkoholio, dar vėliau ateina noras išbandyti savo seksualumą ir taip toliau. Žmogus pamažu tampa savo norų vergu iki tokio laipsnio, kad jeigu kas nors jų neišpildo, tuomet jis tampa labai nelaimingas, o kartais nuožmus kaip Erodas.
Mes, krikščionys ir katalikai, esame mokomi apvaldyti savo norus. Pasninko dieną atsisakome šiek tiek valgio; kartais atsisakome vieno kito euro, kad padėtume stokojančiam; draugaudami neskubame su seksualinėmis patirtimis, bet ruošiamės atsakingam šeimos gyvenimui ir t.t.
Rimtai tikinčio žmogaus gyvenimas būna pilnas mažesnių ir didesnių nusigalėjimų ir atsisakymų. Be to, tikėjimas mus skatina kiekviename žmoguje matyti Dievo veidą ir primena Jėzaus žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ ir „kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“.
Vienas iš pavojingiausių mūsų dienų reiškinių yra neatsakingas liberalizmas, įteigiantis žmogui mintį, kad jo teisės ir norai yra aukščiau už viską: už šeimą, už pagarbą žmogui, už žmogaus prigimtį, aukščiau net už Dievą ir Tėvynę.
Auga savo teises, bet ne pareigas žinančių žmonių karta, kuri ateityje padarys žmonėms labai daug skausmo, o Lietuvai atneš daug bėdų. Dėl šito neatsakingo liberalizmo jau šiandien aižėja Europos Sąjungos pastatas.
Po kiekvieno tragiško įvykio subruzda atitinkamos žinybos ir planuoja, kaip ateityje užkirsti kelią panašiems nusikaltimams. Tačiau kažkas teisingai pasakė, kad prie kiekvieno šulinio policininko nepastatysi. Taip, reikia turėti skriaudžiamais vaikais besirūpinančią gerą žinybą, tačiau labiausiai reikia keisti mūsų mąstymą; ypač reikia rimtai atsigręžti į dviejų tūkstantmečių išbandytą Evangelijos kelią. Žiloje senovėje Dievas izraelitams davė Dekalogą ir jo nepakeitė net tuomet, kai tauta daug kartų maištavo ir norėjo elgtis pagal savo norus. Prieš du tūkstančius metų Jėzus Kristus dar aiškiau parodė kelią, kuriuo turi eiti žmogus; ir šį kelią išbandė milijardai žmonių. Juo ėjusieji žmonės jau čia, žemėje, susikurdavo laimingą gyvenimą.
Stovėdami prie šių nekaltų vaikelių karstų turime aiškiai pasirinkti, kokiu keliu eisime – griausime ar statysime Lietuvą? Blogai pasirinkę mes galime tapti barbarais, kurių vėliavoje bus įrašytas tik vienas šūkis: tegyvuoja nevaržoma laisvė ir mūsų norai!
