M.Misiukonis tvirtina nekreipęs dėmesio į politikų nepasitikėjimą. Vidaus reikalų ministerija buvo finansuojama iš Maskvos, bet dirbo Lietuvai. Tuometės milicijos pareigūnai ne tik garantavo tvarką gatvėse, bet ir saugojo parlamentą. Sausio 13-osios naktį, prisisegę Lietuvos Respublikos skiriamuosius ženklus, pareigūnai savo kūnais skyrė žmones nuo kariškių.
– Sausio 13-osios išvakarėse nusprendėte neduoti ginklų tiems, kurie nori kovoti už laisvą Lietuvą?
– Sausio 13-osios išvakarėse mano pavaduotojas Petras Liubertas pakviečiamas į parlamentą ir Vytautas Landsbergis sako: „Atiduok ginklus ir būsi ministras.“ P.Liubertas atsisakė.
– Net V.Landsbergio noras buvo, kad ginklų sandėliai būtų atrakinti?
– Taip. Aš sausio 12-ąją buvau pakviestas į parlamentą. Ten man buvo pristatytas parlamento narys Algirdas Patackas, kuris kartu atsivedė dviejų metrų vyrą – vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Jonas Maksvytis, kuris vėliau išvedė pakaunės savanorius į mišką.
Ir sako: „Jam reikia atiduoti ginklus.“ Tariau: „Aš jo nepažįstu ir ginklų neatiduosiu.“ O Kazimierui Motiekai, kuris taip pat juos abu pristatinėjo, pasakiau: „Priimkite oficialų nutarimą, įpareigojantį vidaus reikalų ministrą Misiukonį kažkiek ginklų atiduoti kažkam. Arba tegu Vyriausybė priima tokį nutarimą. Ginklas turi ypatingą savybę iššauti. Ir iššauti netgi neatsargiai. Ir gali žūti žmonės.“
Toks nutarimas nebuvo priimtas. Prisiėmiau atsakomybę, kad ginklai būna pas mane. Sausio 12-osios vakarą mes sukuriame savo štabus. Vidaus reikalų ministerijos gynybos štabas buvo apginkluotas. Kiti pareigūnai, kurie dirbo gatvėse, neturėjo savo šaunamojo ginklo. Nebent kuris nors turėjo tarnybinį pistoletą.
– Jūsų manymu, būtent tai leido išvengti daug daugiau aukų?
– Be abejo.
– Sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto nukentėjo keliolika tuometės milicijos pareigūnų. Jie nebuvo ginkluoti?
– Pareigūnai nebuvo ginkluoti. Jie ant milinių turėjo Lietuvos Respublikos skiriamuosius ženklus – kokardas, antsiuvus, sagas. Žmonės tai matė. Kariškiai taip pat matė. Per radijo stotelę girdėjome rusiškai sakant: „Reikia gaudyti pareigūnus su arkliais (žirgais ant Lietuvos herbo).“
Mes fiziškai skyrėme žmones nuo kariškių. Buvo atvejų, kai kariškiai paklausė mūsų nurodymų, net atsitraukė.
Parlamentą ir visas gatves taip pat saugojo mūsų pareigūnai. Nedavėme kitoms jėgoms – taip pat ir kariuomenei teigti, kad Vidaus reikalų ministerija nedirba, ir dėl to kontroliuoti viešąsias vietas. Šito neįvyko, nors kariškiai po Sausio 13-osios norėjo, kad kartu su jais patruliuotume Vilniaus gatvėmis.
O kas po mano telegramų dėjosi kituose miestuose ir rajonuose? Jie organizavo sustiprintą budėjimą gatvėse, veikė operatyvinės tardymo grupės. Jei kariškiai pasirodydavo gatvėse, su jais buvo kalbamasi.
– Jūs raginote pareigūnus vengti bet kokių konfliktinių situacijų su kariškiais.
– Provokacija būtų buvusi tolygi žūčiai. Tada kariškiai būtų įgavę teisinį pagrindą kištis į mūsų vidaus reikalus. Prisidengdami, kad Lietuvos VRM nesiima jokių priemonių užkirsti kelią provokacijoms. Jie labai gudriai norėjo sužaisti, kad mus išprovokuotų. Mes tai žinojome ir atitinkamai elgėmės.
Ginklus būtume panaudoję, jei būtų mėginama užimti Vidaus reikalų ministeriją. Sausio 13-osios išvakarėse žinojome, kad ateina kažkokia X valanda. Todėl subūrėme 60 žmonių gynybos štabą.
Sausio 12-osios pavakare atvyko žurnalistai, mes sėdėjome mano kabinete. Neturėjau laiko su jais ilgai kalbėti – ištisai buvo skambučiai po skambučių. Skambino ir iš SSRS vidaus kariuomenės štabo. Klausė, kodėl apsiginklavome. Kulkosvaidis buvo lange išstatytas, sunkiuoju transportu užstoti visi įėjimai. Atsakiau: „Ginsimės. Jeigu lįsite – kausimės.“
Sausio 8-ąją turėjome pamoką prie parlamento rūmų. Vyriausybė pakėlė kainas maisto produktams, o žmonės reikalavo kainas vėl nuleisti. Minioje buvo ir provokacijų.
– Įpykusi minia mėgino įsibrauti į parlamento pastatą?
– Iš pradžių niekas nesibrovė. Buvo paleisti varžtai į parlamento stiklus ir duris. Mūsų pareigūnai nukentėjo. Mums buvo pamoka, kad trūksta fizinės jėgos. Nuo sausio 10-osios kvietėme pareigūnus iš kitų miestų. Šalčininkai, Vilniaus rajonas, Ukmergė davė po 30 pareigūnų, Kaunas – 60. Iš viso atvyko apie 1000 pareigūnų iš visos respublikos. Buvo sukurtas parlamento gynybos štabas.
– Tai, kad Vilniaus krašte daug pareigūnų yra nelietuvių kilmės, kėlė nerimą?
– Taip, apie 40 procentų pareigūnų buvo nelietuviai. Nebuvo taip, kad visi pareigūnai choru pasakytų, kad nori eiti į tą pusę.
Daug nulėmė mūsų užimta pozicija. Kalbėjomės su pareigūnais, aiškinome, kad nė vienas nebus atleistas iš darbo nacionalinių požymių pagrindu. Nesvarbu, ar jis rusas, ar ukrainietis, ar žydas, ar baltarusis ar – ypač – lenkas.
Buvo žmonių, kurie aiškiai pasisakė už nepriklausomybę. Buvo tokių, kurie lūkuriavo, juos varžė Sovietų Sąjungai duota priesaika. Buvo ir tokių, kurie atvirai deklaravo priešiškumą.
Iš miestų milicijos bataliono išėjo septyni žmonės, išsinešė ginklus. Tačiau, palyginti su septyniais su puse tūkstančio milicijos pareigūnų, tai buvo niekas.
– Ar pareigūnus labiau įtikino Lietuvos laisvės idėja, ar tai, kad SSRS griūva?
– Aiškinome tai. Kalbėjome, kad SSRS ekonomika be galo silpna, o Šaltajame kare pralaimėta Vakarams. Sakiau, kad pareigūnais visuomet naudojasi politikai. Duodamas interviu Rusijos televizijai pasakiau, kad VRM vadovybė nenori ir neleis, kad pareigūnai taptų patrankų mėsa ir ginkluoto konflikto objektu.
Žinote, aš dabar gerokai pastudijavau Lietuvos policijos istoriją. Įsitikinau, kad esant revoliuciniams virsmams policija visuomet nukenčia. Keturiasdešimtieji, ateina sovietų kariuomenė. Apie tūkstantį policijos pareigūnų nuteista ir ištremta į Sibirą.
Ateina vokiečiai. Penkiolika Lietuvos policijos batalionų išsiunčiama už Lietuvos ribų, jie tiesiogiai dalyvauja gyventojų žudynėse – kovoja atseit su tuomečiais sovietiniais partizanais. Dalyvauja net karo fronte Leningrado srityje, Ukrainoje. Daug žuvusių, dingusių.
Sovietų Sąjunga laimi karą. Ką daro su buvusiais policininkais? Sodina. Tremia. Kas nesuspėjo pabėgti į Vakarus ar mišką, tuos teisia. Ar įrodžiau jums, kad per virsmus visuomet nukentėdavo pareigūnai?
Juk nebūtume galėję pasipriešinti trims sovietinėms divizijoms, kurios buvo Lietuvoje. Negalėjome pasipriešinti Pskovo desantininkų pulkui. Ir nebuvome garantuoti, kad aštraus pasipriešinimo atveju nebūsime išduoti.
– Koks buvo jūsų santykis su Maskva? Yra sakančių, kad SSRS vadovybė jau ir Sąjūdį galėjo išvaikyti, vos tik jam prasidėjus, kad jie sąmoningai leido vykti šiems virsmams.
– Be abejo, galėjo. Ir Sausio 13-ąją galėjo čia viską „sutvarkyti“. Galėjo. Bet kažkas sulaikė.
Įsivaizduokite, 1990 metus, jau po nepriklausomybės paskelbimo, Vidaus reikalų ministerija buvo finansuojama iš Maskvos. Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministeriją finansuoja Maskva. Kaip tuomet elgtis vadovams?
Tais metais buvo politikų, kurie norėjo kurti alternatyvią policiją – nepavaldžią Vidaus reikalų ministerijai.
– Gal tai nebūtų buvęs blogas sprendimas?
– Tai būtų buvusi tragedija. Kalbėjau premjerei, Vyriausybėje, ponui Landsbergiui, kad negalima šito daryti. Įvyks lūžis. Jei sukursite naują sistemą, kur dėsis kiti pareigūnai? O gal jie paims ginklą į rankas?
Juk tikslas buvo, kad milicija kartu su kariškiais vykdytų Maskvos valią. Pareigūnai buvo davę priesaiką Sovietų Sąjungai. Aš buvau kviečiamas į susitikimus pas aukštus SSRS pareigūnus. Per tuos susitikimus metu paaiškėjo, ko jie nori, – VRM turi pereiti į jų pusę.
– Lietuviai taip pat į jus žiūrėjo be pasitikėjimo?
– Be pasitikėjimo, be abejo. Bet aš į tai mažiausiai kreipiau dėmesio. Aš – karininkas, aš daviau Lietuvai priesaiką. Aš turiu savo garbės kodeksą. Jokių politikų per tą laikotarpį nedergiau, nešlovinau. Buvau pareigūnas, kuriam rūpėjo Lietuvos likimas, tvarka sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Taip pat rūpėjo, kad neskiltų milicija ir kiti pareigūnai į savus ir kitus.
Ėjome užrištomis akimis. Nežinojome, kas mūsų laukia rytoj. Mano pavaduotojas kadrų reikalams taip paaiškino, kodėl nelieka mano komandoje: „Patys žūsite ir kitus nuvesite paskui save.“
Tada pasikviečiau didžiųjų miestų vadovus. Jie sutiko dirbti naujomis aplinkybėmis, nors laukė nelengva dalia. Tačiau apsisprendė: „Jūs liekate – liekame ir mes.“ Štai tada susidariau vaizdą, kad galiu disponuoti savo pavaldiniais, o jie viską darys savo kolektyvuose.
Buvome davę priesaiką anai valstybei. O anos valstybės pajėgos juk čia stovi. Bet kada mus gali „niam niam“. Man pačiam grasino kariniu tribunolu, šeimos ištrėmimu, vaikų dingimu.
– Kas pačiam rūpėjo labiau? Lietuvos laisvė ar pareigūnų likimas?
– Man rūpėjo visuma. Taip tiesiog nebuvo galima toliau gyvent. Deklaruojama viena, daroma kitaip. Maskva žiūrėjo į Baltijos šalis kaip į savo pakraščius. VRM neturėjo jokių teisių, tik pareigas.
Maskvoje buvau pavadintas separatistu vien todėl, kad pateikiau Aukščiausiajai Tarybai administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį, sakantį, kad už pareigūno stabdomą ir nesustojusį automobilį bauda turi būti ne vos trys rubliai. Mes siūlėme septyniasdešimt penkis rublius, buvo nuspręsta, kad bus dvidešimt penki.
Tai buvo didelis dalykas. Tais metais jau buvo nemažai užsieninių automobilių. Organizuotų gaujų nariai turėjo šias mašinas ir su savo moskvičiais ir žiguliais negalėjome jų pavyti. Dažniausiai jie nestodavo. Dėl to ir reikėjo tokio įstatymo. Beje, mes buvome antra respublika po Gruzijos, kurios gyventojai turėjo daugiausia lengvųjų automobilių – šimtas penkis automobilius tūkstančiui gyventojui.
– Tokiomis sąlygomis tiesiog nematėte galimybės oriai dirbti?
– Taip. Bet kai Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministru tapo Vadimas Bakatinas, jau buvo įmanoma diskutuoti. Jam pavyko įrodyti, kad VRM sistemą reikia depolitizuoti. Aštuoniasdešimt devintųjų pradžioje jau buvo matyti, kad Lietuvoje bus daugiapartiškumas. VRM nebegalėjo likti pavaldi Komunistų partijai ir Bakatinas tai suprato.
– Esate tiek prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Veikiausiai dabar pikta, kad tenka bylinėtis dėl partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties?
– Pagiežos nejaučiu. Bet esu apmaudžiai nusiteikęs. Ne sykį sakiau, kad politikai bet kuriuo metu pareigūnus gali išduoti. Net tada, kai šie segi Lietuvos valstybės ženklus ant uniformos.
Jūs klausėte, kodėl nedaviau ginklų. Suprantate, negalėjau ginklų išdalyti ir dėl to, kad ėjo signalai iš parlamento narių. Savo atsiminimuose įvardysiu jų pavardes. Buvo pareiškimų, kad parlamento viduje reikia susidoroti su buvusiais komunistais.
Šaulių Sąjungos pirmininkas konferencijoje Kaune pareiškė: „Jeigu kas, fiziškai susidorosime su komunistais.“ Turėkite omenyje, kad prieš tai buvo sprogdinamas Algirdo Brazausko partijos vakarėlis Šiaulių stadione, buvo išpuolių Tauragėje ir Kaune. Kokią teisę turėjau atiduoti ginklus nežinia kam?
Juk kalbėta čia ne tik apie sovietinę kariuomenę, bet ir apie radikaliųjų Lietuvos jėgų norus. Spręskite, ar teisingas buvo mano žingsnis.
