Trylika vyrų ir viena moteris paaukojo gyvybes, kad iš pasaulio žemėlapio nebūtų ištrintas nepriklausomos Lietuvos vardas. Jie pratęsė XIX amžiaus sukilėlių ir knygnešių, XX amžiaus pradžios savanorių, pokario partizanų, KGB kankinių, Sibiro tremtinių, politinių kalinių, disidentų triūsą.
Auksu spindinčiomis raidėmis į naujausių laikų šalies istoriją įrašyti smogikų nužudytų 23 metų Loretos Asanavičiūtės, 17 metų Igno Šimulionio, 17 metų Dariaus Gerbutavičiaus, 21 metų Virginijaus Druskio, 22 metų Rolando Jankausko, 24 metų Rimanto Juknevičiaus, 24 metų Vido Maciulevičiaus, 28 metų Tito Masiulio, 35 metų Alvydo Matulkos, 38 metų Alvydo Kanapinsko, 47 metų Vytauto Vaitkaus, 49 metų Vytauto Koncevičiaus, 51 metų Algimanto Petro Kavoliuko, 53 metų Apolinaro Juozo Povilaičio – žmonių, kuriuos pernelyg retai prisimename, vardai.
Dar apie 1000 laisvės sargybinių lemtingomis dienomis buvo sužeisti.
Jei ne žuvusieji ir tūkstančiai kitų gynėjų, parlamentas būtų kritęs – tuo metu dar tik kuriamos Lietuvos kariuomenė ir policija nepajėgtų pasipriešinti sovietų desantininkams. Žudikų šeimininkus Kremliuje sustabdė tik baimė, jog per Aukščiausiosios Tarybos šturmą liesis upės kraujo – dar didesnės nei atakuojant televiziją.
Užėmus parlamentą, būtų panaikintas 1990-ųjų kovo 11-osios aktas, o perversmininkai iš lietuviškosios TSKP atsuktų laiką atgal, iki nepriklausomybės paskelbimo.
Žinoma, kovos dėl laisvės nenutrūktų, bet visiškai neaišku, kuo jos būtų pasibaigusios. Laikinai nuslopinus pasipriešinimą Lietuvoje, seno raugo Rusijos komunistai galbūt atsisakytų 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje, kurio žlugimas sunaikino SSRS ir atvėrė kelią Baltijos valstybėms į tarptautinį pripažinimą.
Kada jis įvyktų, ar laukimas neįstumtų Lietuvos į chaoso ir nusivylimo liūną, ar nepalūžtų Algirdas Brazauskas, kiti įtakingi rūbus vis keitę kairieji, dar prieš pat nepriklausomybės akto priėmimą skeptiškai žvelgę į išstojimą iš Tarybų Sąjungos?
Kokia būtų susiklosčiusi tarptautinė situacija, lėmusi ir mūsų šalies likimą? Kiek dar būtų egzistavusi blogio imperija, apimanti šeštadalį planetos?
Akivaizdu, kad Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimas būtų turėjęs įtakos daugybės šalių raidai.Todėl kelią sovietų tankams užtvėrusių narsuolių indėlis – didesnis nei galime įsivaizduoti.
Šių žmonių drąsa ir pasišventimas smarkiai išklibino didžiausio planetoje tautų kalėjimo pamatus – jis sugriuvo, nepraėjus devyneriems mėnesiams nuo tragiškų sausio įvykių Vilniuje.
Savo kūnais jie apgynė ne valdžią, o savo valstybę, kalbą, papročius, tradicijas, kultūrą, tikėjimą, istoriją – tai, ką mes visi drauge su savo protėviais kūrėme tūkstantį metų.
Narsa buvo beribė – sovietų kariškiams užėmus televiziją, prie parlamento ir kitų objektų plūstelėjo dar didesnės minios iš visos šalies kampelių, nors žinojome, jog bet kurią valandą galime papildyti žuvusiųjų sąrašą.
Budėdamas su artimaisiais prie Sitkūnų radijo stoties, regėjau šimtus degančių akių, kuriose nebuvo baimės dėl skanesnio kąsnio ir storesnės kišenės, kaip dabartiniais laikais.
Šalia mačiau ir daugybę savo kartos atstovų, 15–17 metų vaikinų – su suaugusiais statydami barikadas, jautėmės vieningi ir nenugalimi.
Prieš Sausio 13-osios gynėjų žygdarbį apgailėtinai atrodo partijų rietenos, politikų ir valdininkų abejingumas, vagystės, pinigų švaistymas, svarbių įstatymų nepriėmimas, korumpuotos pažintys, neatsakingi teisėjų sprendimai.
Kiekvienas iš jų turėtų pagalvoti, jog taip elgdamasis, jis kaskart traiško visuomenę, tarsi tanko vikšras.
