Neužmirštuoliškumo technologijos

Istorijos garbingų datų ir atmintinų dienų minėjimuose paprastai prasikiša butaforijos perteklius, kartais truputėlį pradeda varginti pasikartojantys metai iš metų, taigi pabodę ritualai. Tačiau toks valstybės ir tautos istorijos švenčių intrumentarijus neturėtų būti laikomas kažkokia veidmainyste, kurios neva padaugėja, kai pradeda trūkti gyvo jausmo ir autentiško santykio su garbingomis datomis.

Daugiau nuotraukų (1)

Edvardas Čiuldė

Jan 15, 2016, 9:02 AM, atnaujinta Jun 11, 2017, 2:23 AM

Tie pasikartojantys ritualai ir sąmonės užkrovimas simbolika, kaip yra pastebėjęs truputėlį kita proga garsus gruzinų tautybės mąstytojas M.Mamardašvili, tai – atminties gaminimo mašina, kuri padeda įtvirtinti žmogišką būtį. Tiesą sakant, nežinau to, kas pirmasis pasiūlė ar parodė pavyzdį Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją įsisegti į atlapą neužmirštuolės žiedą, tačiau žemai lenkiu galvą prieš žmogų padovanojusį mums genialią idėją.

Nežinau jokio kito taip tinkančio minėtai dienai simbolio, niekas negali prilygti taupumu ir talpumu bandant išsakyti neišsakomą jausmų antplūdį, kaip neužmirštuolės demonstracija ant krūtinės, žinia, suteikiant teisę taip byloti už mus visus visų pirma valstybę reprezentuojantiems asmenims. Kitas klausimas – kur dingsta neužmirštuolės žiedas jau Sausio 14-ą dieną, kai nusivelkami iškilmingi surdutai. Ar, tarkime, kasdienybėje valstybės vyrai jau turi teisę pamiršti didėjančią žmonių socialinę atskirtį, kitas bėdas, kurios iškart subujoja kaip piktžolės, jeigu nėra purenamas atminties laukas, leidžiame sau užmiršti ir užsimiršti. Pagal natūralią sąmonė ritmiką žmogui yra būdinga užmirti, išsibarstyti, pasidalinti tarp aplinkybių. Nekalbėkime dabar apie tai, kad neva tik antroje gyvenimo pusėje žmogus išbarsto plaukus, dantis, sveikatą, būna ir taip, kad dar jaunystėje pameta galvą, tiesą sakant, kiekvieną dieną nugyvename padalinti situacijų, sąlygų, aplinkybių, suskaidyti kasdienybės įvykių į skirtingas projekcijas, išsibarstę per visą horizontą.

Savo ruožtu būdas surinkti save į vieną tašką, apskritai sugebėjimas puoselėti vientisumo idealą yra vadintinas atmintimi. Kokiomis priemonėmis paprastai yra palaikomas atminties gyvastingumas priešpriešoje su natūraliu žmogaus polinkiu išsibarstyti, viską užmiršti ir dar užmiršti, kad užmiršome. Regis, išties nėra geresnio būdo surinkti save į vieną visumą kaip vakarinė malda, kai persukdamas kaip kino juostą prabėgusios dienos vaizdus atmintyje stoji į akistatą su Kūrėju, pats prisiimdamas kaltę už padarytus ar nepadarytus darbus. Vakarų filosofijoje toks surinktumo idealas yra puoselėjamas keliant būties apmąstymo užduotį. Dar antikoje įsitvirtino išvada, kad būtis reiškiasi pers visą esiniją nediferencijuotu, t. y nesuskaidytu atskirų daiktų savybėmis būdu kaip visados ta pati būtis, drauge čia skelbiant, jog būties idėjos surinktumo forma yra logos.

Į lietuvių kalbą graikiškas žodis logos verčiamas dviem reikšmėms: a) logos – tai žodis, b) logos – tai mintis, tačiau daug sakanti faktas yra tai, kad graikiškos kilmės žodis logos yra veiksmažodinis daiktavardis, atsiradęs veiksmažodžio „surinkti“ pagrindu. Tiesa, M.Heideggeris tvirtina, kad nuo Sokrato laikų Vakarų mąstysenoje prasideda būties užmaršties istorija. Kita vertus, minėtoji M.Heideggerio ištara liudija, kad vis dėlto neužmiršome, jog kažką ypatingai svarbaus užmiršome, o tai savo ruožtu leidžia drąsiai kelti atminties aktualizacijos užduotį. Kaip žinome, Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Lietuvių kalba skelbia, kad tokia atminties technologija yra menas. Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis). Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindas, neapsiribojant tik šiuo pavyzdžiu, teigti, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgom nei senoji graikų kalba. Žinoma, kalbame dabar apie menantį meną, o ne apie pramogų industriją. Vis dėlto neapleidžia kankinantis įspūdis, kad kažką fatališkai užmišome pasirodydami šiame pasaulyje, tarsi iš anksto būtume pagirdyti užmaršties upėje. Ar tai savo ruožtu reiškia, kad viską prisiminsime tik po mirties, kai ims ir išgaruos šio pasaulio apžavai?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.