Ukrainoje paskubomis surinkta kariuomenė du kartus pateko į „katilą“.
Sovietinė kariauna turėjo tokią doktriną: kilus karui paskelbti
visuotinę mobilizaciją ir mase sutrypti Vakarų Europą, net jeigu tektų
žengti per kalnus saviškių lavonų.
B.Jelcinas pirmas paskelbė tokį požiūrį ne tik kvailu, bet ir
savižudišku, ir iškėlė profesionalios kariuomenės idėją. Ir sulaukė
nemažos dalies karininkų palaikymo.
Nors ir užtvindę tankais Pietų Osetiją, naujieji Rusijos vadovai
susirūpinusiais veidais stebėjo savo pasenusią karinę techniką,
girtaujančią ir plėšikaujančią kariauną.
Tuometis Rusijos prezidentas D.Medvedevas paskelbė visišką karinės technikos modernizaciją ir
tarnybos profesionalizaciją.
Jeigu Gruzijos politiniai ir kariniai vadovai nebūtų darę elementarių klaidų
(dėl profesionalumo stokos), Rusiją dar buvo galima sustabdyti
pasienyje.
Dabartinės Rusijos karinės pajėgos yra pasikeitusios iš esmės. Su jomis
sėkmingai kariauti gali tik profesionalai. Visi kiti bus tik patrankų
mėsa.
Bet jeigu jau norima visuotinės karinės prievolės, tarnystė turėtų
trukti mažiausiai dvejus metus. Dabartinės sistemos kitaip kaip
propagandine negalima pavadinti. Lietuvoje per daug kalbėjimo karo
temomis. Žodį „grėsmė“ valkioja, kas netingi.
Daugiau nei metus vos ne kas savaitę, dabar šiek tiek rečiau
žiniasklaidoje pasirodo apkūnus tekstas, kad kitas Rusijos taikinys po
Ukrainos yra Lietuva, Latvija ir Estija. Kodėl? Atsakymas dažniausiai
toks pat – todėl, kad Rusija agresyvi.
Tai tiesa. Ši valstybė jau nebėra B.Jelcino Rusija, ji ne tik žvangina
ginklais, bet juos ir naudoja. Užima kitų valstybių teritorijas. Bet
jos nėra NATO narės. Ar Rusija ryžtųsi pulti Aljanso valstybę, aiškiai
žinodama pasekmes, visišką pralaimėjimą?
Supratusi, kad NATO valstybė gali ir neapsiriboti perspėjimais, Maskva
keikiasi, skeryčiojasi, grūmoja sankcijomis, bet jos lėktuvai prie
Turkijos sienos nebelenda. Šiaip ar taip, realybės jausmo dar nėra
praradusi. Nemanau, kad esant dabartinei situacijai, ypač ekonominei,
Rusija veltųsi į konfliktą dar viename – Baltijos – regione.
Analitinių straipsnių, prognozių ir įžvalgų reikia, bet per dažnas
šaukimas apie atbėgantį vilką gali baigtis kaip pasakoje. Toks atvejis
mūsų istorijoje jau yra buvęs.
Prisimename įspūdingą žmonių budėjimą kruvinomis 1991-ųjų sausio
dienomis, bet prie parlamento pavojaus varpais žmonės buvo kviečiami dar
ne kartą. Bet nebematydami realaus pavojaus rinkdavosi vis mažiau. O
pučo Maskvoje metu, nors ir garsiai buvo skambinama, į kvietimą niekas
nebeatsiliepė.
Kažkas panašaus vyksta ir su perspėjimais apie būsimą V.Putino karinį
žygį į Lietuvą. Iš pradžių norėjosi gilintis į kiekvieną sakinį, o
dabar jau pakanka vien straipsnio pavadinimo. Ir ateis metas, kai į
žodį „grėsmė“ bus reaguojama kaip į valdžios grasinimus padidinti
pensijas.
Gaila, grėsmių devalvacijos nepavyks išvengti, nes karo, priešų ir jų
stabdymo tema taps viena pagrindinių netrukus užvirsiančioje rinkimų į
Seimą kampanijoje.
Konservatoriai jau dabar mojuoja visuotinės karinės prievolės vėliava.
Šaulių sąjungai artimi liberalai, iki šiol nepasmerkę jos dviejų narių
„instrukcijos“, kaip elgtis su kolaborantais, tikriausiai pritars
konservatoriams. Socialdemokratams kils galvos skausmas dėl krašto
apsaugos ministro, kuris, nors ir diplomatiškai gudraudamas, vis tiek
yra už profesionalią kariuomenę. Be to, Rusijos sulaikymo retorikoje
kairiesiems bus problema nenusileisti dešiniesiems. Nelengvas
uždavinys.
Žiniasklaida mirgėte mirgės politikų žodžiais apie tikrą ir tariamą
patriotizmą. Ką daryti visuomenei, pavargusiai nuo spekuliacijų apie
visų rūšių grėsmes ir žmonių, ypač po Sausio 13-osios minėjimo
parlamente, „susitelkimą“ jas atremti?
Pirmiausia, prezidentė privalo pati aiškiai informuoti visuomenę apie
faktinę padėtį arba tai pavesti kariuomenės vadui. Kartą J.V.Žukas jau
yra sakęs, kad tiesioginės karinės grėsmės iš Rusijos nėra. Tačiau tai
buvo prieš pusmetį, o situacija pasaulyje keičiasi kas tris mėnesius.
Vien ekspertų išvadų šia tema nepakanka. Be to, Lietuvoje dominuoja
vienos krypties įžvalgos, todėl objektyviai įvertinti situaciją nėra
lengva.
Antra, ar turima Lietuvoje ginkluotė ir karinis pasirengimas atitinka
šiuolaikinio karo standartus? Nėra oficialios informacijos, kokios
šalia Lietuvos yra Rusijos ir Baltarusijos karinės pajėgos. Visuomenė
priversta naršyti po internetą, dėlioti bendrą vaizdą iš nuotrupų, nors
Krašto apsaugos ministerija tai galėtų pateikti iš oficialių, bet
neįslaptintų šaltinių.
Trečia, reikia kur kas rimtesnio nei iki šiol pagrindimo, kodėl reikia
šauktinių. Ar tai daroma dėl pinigų profesionaliai kariuomenei stokos,
ar ir dėl politinių konjunktūrinių priežasčių, nes to reikalauja
dešinieji? Dar labiau neaišku dėl dabartinės sistemos ateities.
Prezidentės ir krašto apsaugos ministro požiūriai skirtingi.
Pagaliau ketvirta: Vyriausybė privalo užsakyti išsamų sociologinį
tyrimą ir sužinoti, kokia visuomenės nuomonė apie krašto gynimą. Manau,
šiuolaikinę karybą atidžiai stebintys žmonės būtinai pasisakytų už
profesionalus.