Miesto pakraštyje, pusiau pramoniniame rajone, įkurtame migrantų priėmimo centre vienu metu apgyvendinama apie 1200 asmenų. Nors po kelių savaičių migrantai iš šio centro iškeliami kitur, jis niekada nebūna tuščias.
Atvykus į centro prieigas neįmanoma nepastebėti ryškia mėlyna spalva dažytos ir įvairiais užrašais išmargintos tvoros: žiūrint į baltos žiemos fone itin ryškų gatvės meną, tarp įvairių tautų kultūroms ir religijoms priskiriamų simbolių į akis krinta vis pasikartojantis užrašas „Welcome“. Būtent šiuo pasveikinimu prieš kelis mėnesius vokiečiai pasitiko į jų šalį atvykusius sausakimšus traukinius migrantų iš Pietų Europos.
Centro prieigose galima sutikti ne tik pirmyn atgal zujančius savanorius, bet ir savo kelionės tikslą pasiekusius migrantus, kurie iš šio centro gali išeiti ir į jį vėl sugrįžti apsaugos poste pateikę dokumentus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad daugiausia aplink vaikštinėja 18–30 metų vyrų. Jie grupelėmis traukia į viešojo transporto stoteles, iš kur važiuoja į miesto centrą ar tiesiog eina pasivaikščioti po centro prieigas. Į miestą pro pravirus centro vartus skuba ir viena kita šeima su vaikais.
Nors lauke buvo itin žvarbu ir drėgna, vieni centro gyventojai vaikštinėjo vilkėdami šiltomis žieminėmis striukėmis, kitiems, regis, užteko šiltesnio megztinio, o dažnam žieminius batus atstojo sportiniai bateliai.
Kaip vėliau pavyko sužinoti, tam tikrose centro patalpose apgyvendintos šeimos, atskirai įkurdintos ir vienišos mamos su vaikais, taip pat atskirame patalpų komplekse gyvena vyrai, atvykę be šeimų.
Dalis centro prižiūrėtojų – taip pat ne etniniai vokiečiai, o žmonės, galintys susikalbėti su iš skirtingų kraštų atvykusiais migrantais ir puikiai išmanantys visus kultūrinius, religinius ar bendravimo su svetimšaliais ypatumus.
Angliškai supranta, bet prabilti nenori
Patys centre sutikti migrantai nekalbūs. Nors dažnas jų akivaizdžiai moka ar bent supranta angliškai, paklaustas, ar sutiktų kelias minutes pasikalbėti, tik purto galvą ir spūdina šalin.
Tiesa, atsiranda ir tokių, kurie kalbėtis sutinka, tačiau pamatę žurnalisto darbo pažymėjimą ir įsitikinę, kad tai tikras dokumentas, ima droviai šypsotis ir tikina nesuprantantys klausimų. Centre dirbantys savanoriai taip pat patvirtino, kad didžioji dalis migrantų bent šiek tiek kalba angliškai.
Su portalo lrytas.lt žurnalistėmis sutikęs pabendrauti prieš dešimt dienų į migrantų priėmimo centrą atvykęs Abdulah, vos paklaustas, kaip pasiekė Vokietiją iš Somalio, ėmė mosikuodamas rankomis pasakoti smulkiausias kelionės detales.
Jis kalbėjo laužyta anglų kalba, nuolat įpindamas ir savo gimtosios kalbos žodžių, tad iš ilgo pasakojimo pavyko suprasti tai, kad iš Somalio jis laivu pasiekė Italiją, paskui traukiniu vyko į Vokietiją.
Prajuokino kelionės kaina
Paklaustas, ar tai buvo brangi kelionė, vaikinas atkirto, kad kainavo labai brangiai – net aštuonis tūkstančius dolerių. Vos išgirdę šį pareiškimą, jo bičiuliai, iki tol į visus klausimus atsakinėdavę „no english“, suskumba balsu kvatotis ir plekšnoti bičiuliui per petį girdami jį už išradingumą.
„Aš atvykau vienas, bet Somalyje liko mano šeima“, – toliau net neklausiamas pasakoja pašnekovas ir tarsteli, kad tik pasiekęs Vokietiją iš karto savo šeimai pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Čia vėl per smalsiai pokalbio eigą sekantį būrelį nusirita pašaipaus juoko banga.
Abdulah Vokietijoje – dar tik dešimt dienų, bet jau turi labai didelių planų: „Kai tik gausiu Vokietijos pilietybę, iš karto atsivešiu čia savo šeimą. Mūsų šeima nėra labai didelė – vos dešimt žmonių. Tai mano tėvai, broliai ir seserys. O gal pavyks jiems atvykti autobusu kiek anksčiau“, – svarstė jis.
„Vos pasiekiau Vokietiją, jiems iš karto paskambinau. Jie labai laimingi“, – plačiai šypsojosi Abdulah, o jo likimo draugai, vos išgirdę apie tai, kad šis skambino į namus Somalyje, vėl ėmė kikenti.
Į Vokietiją – ne dirbti, o gyventi
Abdulah skuba patikinti, kad jis būtinai pasiliks Miunchene ir niekur iš čia nevyks, jam patinka sąlygos. „Čia aš galėsiu išmokti vokiečių kalbos, tai turiu padaryti pirmiausia“, – pasakoja jaunas vyras. Bet paklaustas, ką vėliau norėtų dirbti Vokietijoje, šypteli: „Ne, ne... Man patinka vaikštinėti kalnuose, bet dirbti – ne. Aš noriu gyventi Vokietijoje.“
Heidemano gatvėje migrantai gali praleisti iki aštuonių savaičių. Tai išgirdęs Abdulah apsimeta, kad ši informacija jam nauja: „Ne, jie man žadėjo, kad aš čia gyvensiu. Tik aštuonios savaitės? Mes čia pasiliksime visam laikui.“
„Mes mylime Vokietiją“
Heidemano gatvės migrantų centre atvykėliai gali gyventi, jie čia maitinami, jiems siūloma lankyti intensyvius vokiečių kalbos kursus, teikiamos nemokamos gydytojų, taip pat odontologų paslaugos.
Atvykėliai aprūpinami drabužiais, jiems teikiama ir įvairi kitokia pagalba.
„Žiema – jokia problema, vokiečiai pasirūpino, kad mes turėtume kuo apsirengti. Čia labai geri žmonės, mums jie labai patinka“, – kalbėjo vaikinas rodydamas savo pūkinę striukę. Į pokalbį vis bandantys įsiterpti jo likimo draugai plačiai šypsodamiesi vis kartojo, kad jiems Vokietijoje labai patinka.
„Mes mylime Vokietiją“, – entuziastingai nykščius į viršų iškėlė Abdulah draugai ir atsisveikinę nuėjo savais keliais.
