Po žiauraus nusikaltimo prieš bejėgius vaikus Kėdainių rajone paaiškėjo, kad įvairių valstybinių ir savivaldybinių įstaigų vadovai neva žino, ką ir kaip reikia daryti, tačiau vis tiek žiniasklaidoje skaitome pranešimus apie žiaurius nusikaltimus prieš vaikus.
Patikslinsiu: skirtingai nei buvo skelbta anksčiau, socialinės rizikos šeimomis ir vaikais Lietuvoje vienaip ar kitaip rūpinasi ne 25, o apie 130 valstybės ar savivaldybių institucijų. Visos savivaldybės turi Vaiko teisių apsaugos skyrius ir socialinių reikalų padalinius, kurių darbuotojai dirba su socialinės atskirties šeimomis ir vaikais.
Būtina paminėti ir tokias tarnybas, kaip LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM), LR SAD ministerijos šeimos ir bendruomenių departamento vaikų skyrius, „Vaiko gerovės taryba“, kurios nariai – ne vienas viceministras, vaikų gerovės komisijos miestų tarybose ir t.t.
Šalyje veikia SADM ir savivaldybių finansuojami 220 vaikų dienos centrų, kurių dauguma yra įsikūrę miestuose. Dar turime 95 vaikų globos institucijas ir nevyriausybines įstaigas (liaudyje vadinamus „Vaikų namus“), besikuriančias šeimynas.
Pridėkime nevyriausybinį sektorių, kurio dalį veiklos taip pat finansuoja mokesčių mokėtojai. Susidaro didelė armija tarnybų ir darbuotojų, kuri pagal deklaruojamus tikslus pasiruošusi gelbėti ir išgelbėti vaikus.
Matant tokį skaičių institucijų, už kurių ne vienas tūkstantis darbuotojų, kyla natūralus klausimas – kodėl taip yra ir ką daryti? Atsakymas – dauguma šių institucijų yra metodininkai ir dokumentų rengėjai, kontrolieriai ir dirbančiųjų vertintojai. Realiai su problemomis, tiesiogiai su žmonėmis sistemingai dirba tik socialiniai darbuotojai ir vaiko teisių skyriai savivaldybėse.
Reikia nulenkti galvas ir padėkoti socialiniams darbuotojams už jų sudėtingą, sunkų ir palyginti mažai apmokamą darbą. Vidutiniškai Lietuvoje vienam socialiniam darbuotojui tenka 12-17 šeimų. Kai kurie paramos gavėjai į socialinius darbuotojus žiūri tik kaip į patarnautojus, kuriems tenka girdėti paliepimus „atvežk maisto, malkų ar net sutvarkyk namus“.
Lietuvoje yra beveik 30 000 vaikų, kuriais tenka rūpintis valstybės institucijoms ir visuomenei. 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis iš viso Lietuvoje socialinės rizikos šeimų apskaitoje buvo 9930 šeimų, kuriose augo 19668 nepilnamečiai vaikai. Taip pat dar yra 9269 vaikai, kuriems paskirta laikina arba nuolatinė globa.
Jei vaikų priežiūros kokybei taikytume didesnius reikalavimus, kaip tai daro Skandinavijos šalys, šis skaičiaus būtų dar didesnis. Gerai žinau situaciją Vilniuje, kur šiuo metu yra 854 socialinės rizikos šeimos, turinčios 1466 vaikus.
Šiuo metu trečdaliui šių vaikų nustatyta laikina arba nuolatinė globa. Jei taikytume tokius kriterijus, kokius taiko Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, tai Vilniuje papildomai iš socialinės rizikos šeimų šiandien reikėtų paimti ir į globėjų šeimas ar globos institucijas perkelti dar apie 800 vaikų. Tai yra beveik visus.
Sutinku, kad socialiniams darbuotojams nėra lengva apsispręsti paimti vaiką iš tėvų ir paskirti jam globą. Pats gerai pamenu tas naktis, kai tėvukas baltosios karštinės apimtas vaikščiodavo su kirviu po kambarius ir kartodavo žodžius – „tuoj nukirsiu“, o aš apsimesdavau miegančiu, kad tik neužkliūčiau.
Tačiau net ir tokioms aplinkybėms esant nebūčiau sutikęs būti perkeltas į vaikų globos namus. Tačiau jei tai būtų padaryta Kėdainių atveju, tai du vaikučiai būtų gyvi, Šiauliuose trys mergaitės neuždustų gaisro dūmuose...
Kuo skiriasi mūsų ir skandinavų požiūriai į vaikus? Mums prioritetas – „biologinė (tėvų) aplinka“, o Skandinavų šalyse – „saugi aplinka vaikui augti“. Baisioji norvegų „Barnevernet“ neatsirado lygioje vietoje, o užaugo iš poreikio sukurti vaikams saugią aplinką. Dėl politinio korektiškumo apie priežastis ir poreikį atsirasti tokiai tarnybai patys norvegai kalba nenoriai, tačiau tą sunkų kelią jiems reikėjo nueiti.
Ką siūlau: Pirma – nustoti neteisingai spekuliuoti „žmogaus teisių“ terminu, nes tai – patogi formuluotė biurokratams–metodininkams pasiteisinti, tam, kad nereikėtų dirbti realaus darbo. Su popieriais dirbti lengviau nei su žmonėmis.
Antra – siekti įpareigojančio (ne priverstinio) gydymo nuo alkoholizmo, kartu turime kompensuoti tokio gydymo išlaidas, kaip tai daroma JAV, kur paskiriamas įpareigojimas gydytis nuo priklausomybės ligų. Šiandien socialiniam darbuotojui net įtikinus asmenį pradėti gydytis nuo priklausomybių, pastarajam tenka laukti eilėje, nes nėra pakankamai vietų ir neskirta lėšų tokio gydymo kompensavimui.
Trečia – daugumai socialinės rizikos šeimų vaikai yra tapę pajamų šaltiniu, padedančiu gauti pašalpas, socialinę paramą ir t.t. Esu prisiklausęs daug tikrų istorijų, kai tėvai neleisdavo vaikams baigti mokyklos, nes darbo birža mokėjo didesnes išmokas bedarbiui, kuris neturi vidurinio išsilavinimo arba apie apgirtusios motinos džiaugsmą, kad vaikutis gimė su negalia, nes bus mokamos didesnės socialinės išmokos. Tai baisu.
Kaip pakeisti? Pakeisti pajamų šaltinį. Apmokėti tokiems asmenims kontraceptines priemones ir mokėti kompensaciją už laikiną apsisaugojimą nuo nėštumo tiek moterims, tiek vyrams. Vilniuje turime pavyzdžių, kai socialiniams darbuotojams pavykdavo įkalbėti moteris naudoti ilgalaikę kontracepciją nuo nėštumo, o savivaldybė tai apmokėdavo.
Tokią praktiką, kiek žinai, taiko ir daugiau Lietuvos savivaldybių. Suprantama, negali būti prievartos, bet reikalauti galime ir privalome dėl jų pačių ir vaikų ateities.
Teisinio reguliavimo vaikų teisių apsaugai Lietuvoje pakanka, reikėtų tik mažiau biurokratizmo, daugiau pasitikėti ir investuoti į specialistus (didinant darbo užmokestį, keliant darbuotojų kompetencijas, suteikiant tinkamus mokymus ir pan.)
Sakote, Lietuvos biudžete ir taip trūksta lėšų? Investicijos į ateitį, o jos dalis vaikai ir yra, neturi būti atidėliojamos, nes vėliau kainuoja daug brangiau. Ir yra labai skaudžios.
