Taigi taip jau sutapo, kad šį mėnesį ir minėjome Sausio 13-osios dvidešimt penktąsias metines, ir pasimirė Mykolas Burokevičius. Dėl pastarojo labai mažai kas pasijuto asmeniškai ko nors netekęs, o dažnas paleido velioniui pavymui ir keletą stipresnių linkėjimų.
Ir staiga sujudo, suošė socialiniai tinklai, portalų komentatoriai. Kaipgi čia galima, juk krikščionys esame, mirė žmogus, tai arba gerai, arba nieko, jis juk apsiginti nuo patyčių nebegali, bepigu mirusį peikti.
Labai stebino tokių komentatorių prie mirties liudijimo priskiriamos magiškos savybės. Suprask, jis ne tik sausai aprašo mirties priežastis (ne paskutinė, manau, buvo velionio piktnaudžiavimas klasių kova, marksizmu-leninizmu bei kitais toksiškais užkratais), bet ir stebuklingai išvalo gyvenimo aprašymą. Suprask, vieną akimirką jis dar buvo visuotinio pasmerkimo vertas liūdnos praeities reliktas, o nutrūko gyvybinės organizmo funkcijos, ir stop – jis staiga tapo bent jau santūraus gedulo objektu. Man kažkas pabandė tai paaiškinti mūsų išskirtiniu lietuvišku santykiu su mirtimi, kurio visuotinę apraišką kasmet stebime per Vėlines. Ką gi, tradicijos tradicijomis, prieš jas nepapūsi. Aišku, sunku jas adekvačiai suvokti XXI amžiuje.
Jei prisimintume kokią actekų ar senovės egiptiečių civilizaciją, tai viskas kaip ir ant delno. Vidutinė gyvenimo trukmė apgailėtina, valgiaraštis skurdus, puola ligos ir erkės, pas vienus užskrenda skėriai ir Nilas nepatvinsta laiku, pas kitus jaguarai naktį kalakutus išgalabija ir kukurūzus išmindo – ne gyvenimas, o siaubo novelė. Tada suprantama, kodėl žmogus ima nuo pat jaunumės ruošti įkapes, statyti piramides ir kitaip stengtis kiek įmanoma greičiau įveikti trumpą egzistenciją ir persikelti anapus. Kur nebus nederliaus, parazitų, gamtinių kataklizmų ir paskutinę sukurtą pridėtinę vertą konfiskuojančio faraono.
Panašus santykis su mirtimi buvo ir viduramžiais. Irgi dėl tų pačių priežasčių. Nespėjai apsiliuobti su buboninio maro padariniais, aure už lango jau trisdešimtmečiai karai, spėjai nuo tų pasislėpti, o jau kitas maras, baigėsi jis – koks nors didysis gaisras, iššlavei pelenus – Airijoje bulvės neužderėjo. Kuo daugiau patikėsi, jeigu ne paskutine pomirtinio gyvenimo viltimi kartu džiaugdamasis dėl artimųjų, kurie spėjo pasitraukti iš šios ašarų pakalnės.
Prie panašių retro dūsavimų priskirtinos ir kitos erezijos apie paskutinio platformininko paskutinę kelionę. Suprask, jis pagarbos vertas todėl, kad liko ištikimas principams, nekeitė pažiūrų, žodžiu, buvo garbingas priešas. Čia labai jau kvepia riterių laikų rekonkista, kur, anot legendų ir mitų, tiek maurų, tiek katalikų didikai vienas kitą didžiai gerbė, kautynėse šonus velėdavo taip, kad tik šarvai skilinėjo, tačiau į laidotuves būtinai atvykdavo su vainikais ir gedulingais užrašais.
Dabar tarsi kitokie laikai. Kai žmogus, nepaisant didelių ir suprantamų baimių, gyvena patį saugiausią, ramiausią savo istorijos etapą. Taip, globalizacija, technologinės naujovės atvėrė ne tik didžiulių galimybių. Jos naikina tradicines darbo vietas, ardo tradicinę šeimą, prisotina mus netikrumo nuojautos ir baimės nespėti.
Bet mūsų vis saugesnio gyvenimo trukmė galėtų tik džiuginti, nes jos bent jau nebetrumpina ideologijos, kurioms žmogus yra tik statistinis vienetas. Kurioms į šimtus tūkstančių, net milijonus gyvybių nusispjauti, jei tik jomis grindžiamas kelias į utopijas, kurių niekuomet nebuvo ir nebus.
Ir prisiminkime, jog aplinkui buvo, yra ir bus tokių, kurie dėl anų utopijų bus pasiryžę pakartoti tuos pačius nenusisekusius eksperimentus. Kuo jų mažiau, tuo mums ramiau. Todėl verčiau liaukimės svaigti apie mirtį ir geriau eikime tvarkytis gyvenimo.