Pabėgėliams įkurtuves Norvegijoje apkartino permainos

Kai kuriose Oslo srityse emigrantai sudaro nuo 40–55 proc. gyventojų, taip pat yra mokyklų, kur atvykėliai moksleiviai sudaro iki 90 proc. Apie įspūdingą migrantų skaičiaus augimą daug pasako faktas, jog kas savaitę savivaldos švietimo institucijos turi įkurti po dvi naujas klases, kad sutilptų visi mokyklą turintys lankyti vaikai.

Su pabėgėlių integracijos projektais Osle dirbanti Tone Skodvin teigė, kad pastarieji metai buvo iššūkis pagalbą pabėgėliams teikiančioms organizacijoms, o ir politinė retorika šiuo klausimu pasikeitė – ji tapo griežtesnė.

„Kasmet Oslo regione įkurdinama po 400–500 pabėgėlių, tačiau dažniausiai stengiamasi koordinuotai šiuos žmones apgyvendinti visoje Oslo srityje. Pernai atvykėlių skaičius išaugo ir turėjome priglausti 811, šiemet planuojame, kad šis skaičius išaugs iki tūkstančio“, – sakė T.Skodvin ir pridūrė, kad 119 asmenų bus vaikai ir nepilnamečiai asmenys.

Dažniausiai į Norvegiją pabėgėliai atvyksta iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos ir Etiopijos. „Kai pas mus atvyksta pabėgėliai, už juos atsako ne miestas, bet pati valstybė. Tad vyriausybė rūpinasi, kad atvykę žmonės turėtų kur laikinai apsistoti, skiria jiems maitinimą, parūpina drabužių. Pabėgėliai laikinai apsistoja registracijos centruose. Kai atvykėliai gauna teisę likti šalyje, tuomet jais rūpintis pradeda miesto savivalda ir padeda įsikuriant“, – kalbėjo ji ir patikslino, kad nuo atvykimo iki įsikūrimo šalyje gali praeiti dveji metai.

Anot pašnekovės, situaciją gelbėjo tai, kad į šalį pradėjus plūsti pabėgėliams Osle įkurtuose trijuose registracijos centruose dirbo daug savanorių.

Apie tai, ar Norvegijoje egzistuoja problema, jog savivaldybės atsisako priimti pabėgėlius motyvuodamos tuo, jog negali jų aprūpinti būstu ar darbu, pašnekovė sakė: „Šiuo atveju ne savivalda sprendžia, kur ir kaip apgyvendinti pabėgėlius. Jie gauna tik skaičius, kokiu skaičiumi žmonių privalo pasirūpinti. Oslo regionas padalintas į penkiolika rajonų, tad ir pabėgėlių skaičius rajonams reguliuojamas pagal jau esamą gyventojų populiaciją juose. Kai kurie rajonai prašė sumažinti priimtinų žmonių skaičių, bet visiškai atsisakiusių nebuvo.“

Gavę leidimą likti šalyje pabėgėliai gauna ir galimybę pradėti mokytis norvegų kalbos, supažindinami su vietos kultūra, stengiamasi juos integruoti į darbo rinką ar švietimo sistemą.

„Mūsų speciali pabėgėliams skirta programa gali trukti iki dvejų metų. Migrantams tuo metu mokamas nustatyto dydžio atlyginimas. Už tai, kad kasdien programos užsiėmimuose praleidžia visą darbo dieną, jiems mokamas 180 tūkst. kronų atlyginimas per metus, jie taip pat turi teisę į mokamas atostogas, privalo pranešti, jei suserga ar dėl kokių nors kitų priežasčių negali dalyvauti užsiėmimuose“, – pasakojo pašnekovė apie socialines garantijas, kurias gauna prieglobsčio prašytojai, jei jų prašymas tenkinamas.

Skirtingos valstybės laikosi skirtingos politikos dėl pabėgėlių apgyvendinimo sostinių regionuose: norvegai pabėgėlių skaičių riboja, kaimynai danai iš viso neapgyvendina pabėgėlių sostinėje Kopenhagoje, o Švedijoje išvis nėra reguliavimo ir pabėgėliai gali apsistoti ten, kurie jie nori.

„Norvegijos politiką pabėgėlių klausimu galėtume laikyti tam tikra prasme balansuojančia šių kaimyninių šalių atžvilgiu“, – teigė T.Skodvin.

„Politikai nutarė, kad Norvegija sutinka su kvota per trejus metus šalyje apgyvendinti 8 tūkst. pabėgėlių. Tai buvo nutarta praėjusių metų gegužę, bet dabar padėtis kita, nes 30 tūkst. pabėgėlių į šalį atvyko patys“, – kalbėjo moteris.

Pasak pašnekovės, apie 5–7 tūkst. pabėgėlių atėjo į Norvegiją kirtę sieną su Rusija. „Kai kurie iš šių žmonių atvyko iš šalių, kuriose jiems būtų potencialiai pavojinga, tad neturi priežasties prašyti pabėgėlio statuso. Kalbu apie atvykėlius iš Indijos ir Pakistano, taip pat atvyko ir tokių, kurie turėjo vizas ir jau pagyveno keletą metų Rusijoje. Esama žmonių, kurie tiesiog prisijungė prie pabėgėlių bangos ir kirto Rusijos sieną šiaurėje.

Savarankiškai nusprendusius tapti pabėgėliais Norvegijos vyriausybė stengiasi kuo greičiau išsiųsti iš šalies. Tokie atvykėliai autobusais siunčiami atgal į Rusiją, nors prieš keletą mėnesių pateko į Norvegiją mindami dviračius, mat Rusijoje galioja įstatymas, kad negalima kirsti sienos pėsčiomis, tad migrantai suskubo pasienyje pirkti dviračius.

„Nors Jungtinės Tautos ir kritikuoja Norvegiją dėl tokio sprendimo, neturinčius pagrindo prašyti pabėgėlio statuso siunčiame atgal į Rusiją. Kas dėl dviratininkų, su jais kilo nemažai problemų dėl to, kad jų dviračiai neatitiko Norvegijoje galiojančių taisyklių – kai kurie neturėjo dvigubų stabdžių. Norvegijoje šie dviračiai buvo paprasčiausiai išardomi“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad tokia pat situacija Rusijos pasienyje su Suomija, tik šiuo atveju negalima valstybinės sienos kirsti pėsčiomis ar dviračiu, tai tenka daryti automobiliu, tad Rusijos pasienyje su Suomija itin suintensyvėjo prekyba senais automobiliais.

Anot pašnekovės, pirmoji pabėgėlių banga buvo atgal per sieną siunčiami ant dviračių, bet vėliau nuspręsta žmones siųsti autobusais. „Šiuo metu diskutuojame su Rusijos vyriausybe apie galimybę siųsti pabėgėlius lėktuvais tiesiai į Maskvą. Atrodo, kad Rusija į šiuos pabėgėlius žiūri pro pirštus. Pasienyje su Suomija jie nepraleidžia tokio didelio pabėgėlių skaičiaus, kaip kad leidžia kirsti Norvegijos sieną“, – kalbėjo T.Skodvin.

T.Skodvin teigė, kad pastaruoju metu užfiksuotas tik vienas su pabėgėliais susijęs incidentas, o Norvegijos pareigūnų užduotis – apsaugoti pabėgėlius nuo jiems kylančių grėsmių.

„Tikriausiai girdėjote apie Švedijos atvejį, kai vietose, kur gyveno prieglobsčio prašytojai, buvo tyčia sukelti gaisrai. Mes prieglobsčio prašytojų saugumui skiriame itin daug dėmesio“, – kalbėjo su pabėgėliais dirbanti specialistė. Ir pridūrė, kad prieš keletą metų Osle įkurtas specialus neapykantos nusikaltimų tyrimo centras, kurio specialistai užfiksavo, kad skundų dėl minėtų nusikaltimų skaičius auga.