Vaikams gyvybę išgelbėjo tik laimingos aplinkybės: erdvios mokyklos patalpos, kuriose nuodingos smalkės truputį išsisklaidė: didelė smalkių koncentracija nužudo jau po dviejų įkvėpimų. Bet trys mergaitės apsinuodijo ir gydomos ligoninėje.
Apvilkęs striuke pirmaklasį sūnų, kuris kaip ir daugelis išbėgo į lauką tik su šlepetėmis, M.Matulevičius ilgai stebėjo gaisrą, bandydamas suprasti, kaip galėjo taip atsitikti.
– Kaip sužinojote apie gaisrą?
– Pranešė brolis, nuvykau prie mokyklos vienas pirmųjų. Pamatęs, kaip iš mokyklos išvedami vaikai pašiurpau: aukų galėjo būti kur kas daugiau.
Išsigandau, kad mokykla, kurią lanko mano vaikai – pirmokas ir ketvirtokas, – visiškai nepasirengusi gaisrui.
– Kodėl vaikus pradėta evakuoti tik tada, kai mokyklą užtvindė dūmai?
– Nebuvo dūmų detektoriaus sistemos. Žinau, kad šioje mokykloje kažkokių detektorių yra, bet jie seni.
Net jei detektoriai būtų veikę, nebuvo jokios galimybės apie tai pranešti iškart visiems.
Tokio didelio žmonių susidūrimo vietose iš anksto pasiruošiama pranešti apie gaisrą. Nebūtinai kaukia sirena: įrašomas pranešimas, kad kilo gaisras, prašome laikytis rimties ir po truputį evakuotis.
Mokyklos mokinių tėvai šurmuliuoja ragindami kreiptis į savivaldybę ir reikalauti paaiškinimo, kodėl taip įvyko.
Bet blogiausia, kad mokytojos supanikavo ar susijaudino ir visiškai nežinojo, ką daryti. Buvo tokių, kurios nusprendė su mokiniais užsidaryti klasėje, kitos sugalvojo su visais klasės mokiniais nueiti aktų salę ir ten laukti.
Mokinius iš trečiojo aukšto išvedė atvykę ugniagesiai, kai pirmuosiuose dviejuose aukštuose pro dūmus nieko nebesimatė.
Tai labai rimta problema. Mokytojos nežino, ką daryti per gaisrą.
Teoriškai jos turėtų žinoti, ką daryti, – visose mokyklose yra instrukcijos ir mokytojos pasirašiusios, kad susipažinusios su tomis instrukcijomis. Bet nežino.
Žmonės taip pat susiskaičiuoja, ar visi išsigelbėjo.
– Ar išvesti į lauką vaikai susirgo?
– Tikrai buvo vaikų, kurie peršalo. Bet suvažiavo tėvų, stengėsi juos aprengti. Aš pats striukę atidaviau.
Kuris vaikas buvo neaprengtas, visi ką galėjo, tą užvilko. Ir policija atidavinėjo savo švarkelius. Gerai, kad buvo šilta. 15 laipsnių šalčio būtų išguldę dvi trečdalius visos mokyklos.
– Nuo ko kilo gaisras?
– Girdėjau, kažkas psichologo kabinete užpylė kavą ant elektros laidų pailgintuvo ir nuo kibirkščių užsiliepsnojo užuolaidos.
– Ar dabar galėsite ramiai leisti vaikus į ši mokyklą?
– Neabejoju, kad po šio skandalo visi darbuotojai bus iš naujo informuoti ir instruktuoti – taigi bus daug saugiau.
Bet kitų mokyklų mokinių tėvai turėtų rimtai susirūpinti.
Tėvai turėtų reikalauti, kad mokyklose vyktų treniruotės, kaip evakuotis, – ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius reikėtų tvarkingai visiems išeiti iš mokyklos ir išėjus žinoti savo vietas.
Kiekvienas mokinys turi žinoti, kur susirenka jo klasė. Tik taip galima suskaičiuoti, ko trūksta.
– Kodėl taip nedaroma?
– Lietuvoje tokios treniruotės niekada nebuvo privalomos. Gaisro imitavimus rengia tik užsienio kapitalo įmonės.
– Ar tokio reikalavimo nėra įstatymuose?
– Būtina rimtai persvarstyti bendrąsias priešgaisrinės apsaugos taisykles.
Valstybės rūpestis turėtų būti skubiai jas griežtinti. Nes pastaruoju metu Lietuvoje vyko šių taisyklių liberalizavimas.
Dabar matome, kas iš tų laisvių: žmonės nebežino, ką daryti per gaisrą.
Ir negali tų mokytojų iš J.Basanavičiaus mokyklos kaltinti, nes visos Lietuvos mokytojos nežinotų, ką daryti tokiomis aplinkybėmis.
Tai – visuotinė problema.
Lietuvoje tiek daug žmonių žūsta gaisruose, nes nebijo gaisro.
– O štai kino filmuose apie gaisrus dažniausiai viskas gerai baigiasi. Žmonės bėga per liepsną, veržiasi pro dūmus ir niekas nežūsta.
– Pamatytumėte, kaip po gaisro atrodo žmonės, – suprastumėt, kodėl Holivudas to nerodo.
– Šiais metais gaisruose žuvo jau trys dešimtys žmonių. Ar tų aukų buvo galima išvengti?
– Mokiausi Jungtinėje Karalystėje. Ten neabejojama, kad tik prevencija gali išgelbėti žmogų iš gaisro. Ir tik pinigai gali žmogų priversti imtis prevencijos.
Manoma, kad daugiausia gyvybių išgelbėti galėtų dūmų detektoriai.
Jei draudikai reikalautų įrengti tokį detektorių sudarinėdami draudimo sutartį, tai išgelbėtų daug gyvybių.
Staiga kilusį gaisrą pastebėjo patys
„Gaisro signalizacijos pas mus nėra ir niekada nebuvo“, – pripažino J.Basanavičiaus progimnazijos direktoriaus pavaduotoja neformaliam ugdymui Lina Kilčiauskaitė, šiuo metu pavaduojanti direktorę.
– Gaisrą pastebėjome patys, jį užgesinome, o tada iškvietėme ugniagesius, evakavome mokinius, – sakė L.Kilčiauskaitė.
– Ar mokykloje vyksta evakuacijos pratybos?
– Tokie reikalavimai yra: tris kartus per metus turi vykti darbuotojų mokymai, vieną kartą – evakuacijos pratybos.
– Ar jos vyko?
– Aš dirbu čia tik metai, per tą laiką nevyko.
Daugumoje mokyklų signalizacijos nėra
Artūras Vaišnoras
Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas
„Dar aiškinamės, kodėl J.Basanavičiaus progimnazijoje kilo gaisras. Labiausiai tikėtina priežastis, susijusi su elektros prietaisais. Tais laikais, kai ši mokykla buvo statoma, nebuvo reikalavimų įrengti gaisro signalizaciją.
Rašėme Vilniaus savivaldybės administracijai, siūlydami visose mokyklose ir vaikų darželiuose įrengti tokią signalizaciją, nes daugumoje šių įstaigų jos nėra. Pastaraisiais metais renovuojant mokyklas ir darželius sostinės savivaldybė savo lėšomis signalizaciją įrengia. Jei J.Basanavičiaus mokykloje būtų buvusi signalizacija, garantuoju, kad gaisras būtų buvęs pastebėtas bent pusvalandžiu anksčiau ir nebūtų tiek išplitęs.
Žinome, kad patys darbuotojai bandė gesinti, pagriebę gesintuvą lėkė su raktu į kabinetą, kur kilo gaisras, bet negalėjo patekti. Jei būtų palikę atviras duris, dūmai būtų plitę daug sparčiau. Anksčiau būdavo tvarka, kad evakuacijos pratybos turi vykti kasmet. Bet nuo praėjusių metų įsigaliojo taisyklė, kad tokios pratybos turi būti rengiamos tik kas 3 metus.“
