Vilniaus Sietuvos progimnazijoje portalo lrytas.lt žurnalistus pasitikęs 32 metų kūno kultūros mokytojas Valdas Jakimavičius atsiveda į suremontuotą ir dažais kvepiančią klasę. Vyras skubina patikslinti, kad tokių klasių mokykloje yra tik pora. Visa kita primena sovietmetį – senos lentos, nugrandytos sienos, pelėsis kampuose ir šaltis. Esą valdininkams tai nerūpi ir remonto jie nežada.
„Dvylika metų dirbu švietimo sistemoje, bet tokio chaoso nesu matęs. Su šeima mes neišgyvename. Turiu du vaikus ir žmoną. Mano atlyginimas yra 425 eurai į rankas. Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo. Dirbu daugiau nei visu krūviu – 18 valandų per savaitę. Toks atlyginimas žemina mane“, – susijaudinęs prisipažįsta V.Jakimavičius.
Jaunas vyras teigia, kad emigravus jo laukia darbas statybose. Tačiau vėliau svajoja dirbti pedagoginį darbą: „Visą gyvenimą sportavau ir norėjau dirbti būtent su vaikais, perduoti savo patirtį.“
– Pirmadienį kai kurių Lietuvos mokyklų suolai buvo tušti dėl mokytojų streiko. Kokiomis darbo sąlygomis jūs dirbate? – portalas lrytas.lt pasiteiravo V.Jakimavičiaus.
– Profesinės sąjungos akcentuoja atlyginimų kėlimą, bet pasižiūrėjus į skaičių, kiek mokytojų streikuoja, labai akivaizdžiai matyti, kad ne visi mokytojai yra patenkinti savo darbo sąlygomis. Mūsų mokyklos pavyzdys rodo, kad labai mažus atlyginimus gaunantys mokytojai bijo prarasti savo atlyginimo dalį, kurią atskaičiuos už streiką. Todėl jie širdimi palaiko, bet nestreikuoja. Didžiosios gimnazijos nestreikuoja, nes jiems yra gerai. Jie gauna didžiausią koeficientą ir dar papildomai priedą iki 20 procentų.
Pasiteiravau, kodėl gimnazijų mokytojams mokami priedai, o progimnazijų – ne. Kuo jie išskirtiniai? Buvęs ministras Dainius Pavalkis išdrįso pasakyti, kad mokama už paruošimą egzaminams. Kūno kultūros mokytojai neruošia jokiam egzaminui, bet gimnazijoje gauna papildomus priedus, – nors darome tą patį darbą, jie gauna maždaug 150 eurų daugiau. Tai ydinga metodika.
Lapkričio 24 dieną apie tai oficialiai klausiau ministerijos (Švietimo ir mokslo. – Red.), bet jokio atsakymo taip ir nesulaukiau. Reikėtų visiems mokytojams pakelti koeficientą, nuimti priedus ir atsirastų lygybė.
Nematau jokių prošvaisčių, nes tai politikų nenoras tvarkyti švietimo sistemą. Kai kieme žiemą yra 20 laipsnių šalčio, pas mus sporto salėje tik 10 laipsnių šilumos, nors pagal higienos normas turėtų būti 15–17 laipsnių. Šiuo metu klasėse tik 14 laipsnių šilumos, nors lauke tikrai nėra labai šalta.
Politikai, savivaldybės atstovai aiškina apie įstatymus, bet jie nėra atvykę į mokyklą pažiūrėti, kaip ji dirba. Politikų požiūris į švietimo sistemą – apgailėtinas.
- Profsąjungų atstovų teigimu, mokytojai dažnai griebiasi papildomo darbo. Ar tai gali užtikrinti pragyvenimo kokybę?
– Visą gyvenimą dirbau antrą darbą lygiagrečiai. Išvažiuoju 7 valandą ryto į darbą ir grįžtu apie 22 valandą. Vaikai nebemato tėvo. Tai fiziškai labai sunku. Pradėjau dėliotis prioritetus. Teko padirbėti futbolo komandose treneriu. Tačiau norisi atsidėti vienam darbui, jausti motyvaciją ir gauti gerą atlyginimą.
Reikia pradėti apie tai kalbėti. Žmonės nelabai suvokia apie mokytojų darbą ir pradeda kalbėti apie pertraukas. Aiškiai yra nurodyta, kad mokytojo darbo valanda yra 60 minučių. Būna dienų, kai dirbi nuo ryto iki 16 valandos ir neturi kada papietauti. Kalba apie atostogas, bet mokytojai atostogų turi 56 kalendorines darbo dienas. Gegužė ir birželis mokytojams yra patys sunkiausi, kai reikia eiti į egzaminus, taisyti, budėti. Jie galvoja, kad mokytojui labai lengva. Atidirbai ir išėjai, bet taip nėra.
Labai mažai pinigų skiriama neformaliam ugdymui. Šiemet neturiu nė vienos valandos neformalaus ugdymo, nes sportui neskyrė. Ta pati ir dailės, menų, muzikos situacija. Tėvai būtų patenkinti, kad vaikai būtų užimti ir po pamokų.
Mažai pinigų skiria mokyklos inventoriui ir tvarkymui. Dar džiaugiamės, kad turime kompiuterius, bet yra mokyklų, kur nėra jų. Mokytojas privalo elektroninį dienyną užpildyti, bet neturi darbo kompiuterio.
Prie visko prisideda ir tėvų reikalavimai. Apie ką gali galvoti mokytojas, kai jis tik atėjęs suka galvą, kaip išmaitinti savo vaikus ir išlaikyti šeimą. Neduok Dieve, susirgsi, tuomet dar atlyginimas mažėja. Buhalterės prašiau paskaičiuoti, kiek atėjęs jaunas mokytojas gauna atlyginimo už 18 darbo valandų, tai – 295 eurų į rankas. Tokiu atlyginimu neįmanoma pritraukti jaunų mokytojų.
Nesuprantu tokio dalyko, kai tėvai neturi kur dėti vaiko po 12 valandos ir dar turi mokėti, kad su juo kas nors užsiimtų. Tai didžiausias absurdas. Jei yra mokytojas, tai jis gali dirbti su juo iki 17 valandos.
Reikia įdarbinti mokytojus visu etatu. Mokytojas, dirbdamas visą savaitę po 40 valandų ir gaudamas po 700 eurų, užimtų vaikus ir būtų patenkintas. Nereikėtų samdyti jokių korepetitorių. Reikia pažiūrėti į mokytojų sąžinę, ar jis viską atiduoda per pamokas, ar pasilieka su ta mintimi, kad turės papildomą uždarbį ir pamokys vakare. Girdėjau, kad tai tėvams nepigus malonumas.
Mūsų švietimo sistema – apgailėtina. Ją reikėtų kardinaliai keisti. Prašymai pakelti koeficientą – tai tik gaisro židinio gesinimas.
– Pirmadienį spaudos konferencijos metu buvo kalbama, kad dažnai mokyklų vadovai nepalaiko streikų ir savo mokytojams grasina, jei jie dalyvaus. Ką manote?
– Visiškai tikiu, kad kaimo mokyklose taip gali būti. Iš mūsų administracijos sulaukėme tik palaikymo. Direktoriai turi suprasti, kad jiems taip pat pakiltų atlyginimai. Pasitaiko direktorių, kurie yra politiniai statytiniai nuo senų laikų, todėl jie galbūt taip ir spaudžia. Dažnai mokytojai bijo administracijos dėl darbo vietos. Aš jaunas žmogus ir nebijau pasakyti, ką galvoju. Jei mokykloje bijai pasakyti žodį, tai kaip gali ugdyti vaikus?
