Anksčiau ar vėliau šis objektas sostinėje bus pastatytas, o tuomet galbūt ims keistis ir gedėtųjų papročiai, kuria stulbina net visko mačiusius laidotuvininkus.
Noras dėti įvairius daiktus į karstą, galima sakyti, yra banalus. Pasitaiko daug keistesnių pageidavimų. Antai bendrovės „Lakrima“ atstovė Danutė Mickienė ritualinių paslaugų sferoje darbuojasi jau beveik trisdešimtmetį. Ji pasakojo, kad šiuo metu itin populiaru kremuoti velionio kūną, bet esminių pokyčių laidojimo tradicijose nėra: „Kremavimas tapo populiarus ir dėl to, kad tai sudaro galimybę laidoti urnas bendrame kape, o ir gedėjimas prie urnos yra daug jaukesnis.
Karste gulintis žmogus ne visada atrodo estetiškai, juo labiau jei mirė nuo kokios nors ligos, o žiūrėti į irstantį kūną tikrai ne visiems malonu“.
„Dabar artimieji stengiasi kuo greičiau atsisveikinti su velioniu. Dažnai tenka teikti laidojimo paslaugas stačiatikiams, tai jų tradicijos reikalauja palaidoti žmogų greičiau. Bet apskritai žmonės nustojo laikytis tradicijos laidoti velionį trečią parą, kai siela atsiskiria nuo kūno.
Tikima, kad būtent todėl negalima palikti velionio vieno, nes vėlė blaškosi ir neranda vietos. Tačiau šiandien niekas į tai nekreipia dėmesio.
Viskas supaprastėjo, pagreitėjo, visi nori kaip galima greičiau nusikratyti problemos. Paties gedėjimo prie žmogaus liko labai nedaug, prie karsto paprastai aptarinėjami žemiški reikalai, o neretai sprendžiami ir turto klausimai“, – kalbėjo pašnekovė.
Į laidotuves neveda vaikų
Tai, kad Lietuvą skaudžiai palietė emigracija, pastebi laidojimo paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai, mat neretai tenka laukti, kol iš užsienio sugrįš velionių vaikai, artimieji. Kūnai laikome ne salėse, kaip buvo įprasta, o šaldytuvuose, tuomet būna trumpas atsisveikinimas ir laidotuvės. Jaunoji karta nepaiso daugelio laidotuvių ritualų.
Pasak D.Mickienės, labai reti atvejai, kai šeimos prašosi budėti prie karsto per naktį: „Tokių atvejų nedaug, per mėnesį gal koks vienas pasitaiko. Jei žmonės pageidauja, mes leidžiame.“
Yra ir naujovių. Dažnai artimieji pasirūpina velionio nuotraukomis, iš kurių padaryta vaizdo projekcija rodoma gedėjimo salėje, pasirūpinama ir mirusiojo mėgta muzika.
D.Mickienė pastebėjo, kad lietuviai stengiasi nesivesti vaikų į laidotuves, motyvuodami tuo, jog tokia patirtis vaiką traumuos. „Bet juk anksčiau vaikai būdavo pratinami prie tokių dalykų, nuo pat vaikystės žinojo, kas yra mirtis, į laidotuves ateidavo su tėvais ir matydavo, kaip viskas vyksta. Dabar vaikus nori apsaugoti, bet iš kur vaikai žinos apie mūsų tradicijas, jei jų nematys?“ – klausė pašnekovė.
Kam jam tie dantys?
Kaune veikiančios uždarosios akcinės bendrovės „Egvalda“ vadovas Egidijus Rolandas Grybas ritualinėmis paslaugomis verčiasi jau daugiau kaip 15 metų. „Anksčiau šarvodavo dvi paras, dabar jau tik parą. Žinau, kad Vilniuje šarvojimo salę nuomoja vos kelioms valandoms“, – sakė jis. Pasak pašnekovo, ir budėjimo per naktį prie velionio karsto taip pat jau beveik nepasitaiko.
Giedojimo tradicija laidotuvėse tebėra gyva, bet nereikėtų įsivaizduoti, kad šias paslaugas teikia senyvos močiutės: „Gieda ne močiutės, o profesionalai iš filharmonijos, teatro. Paslauga kainuoja maždaug šimtą eurų“, – teigė E.R.Grybas. Pasitaiko atvejų, kai laidojant jaunesnį žmogų jo bičiuliai ar artimieji atneša kompaktinę plokštelę su jo mėgtais muzikos įrašais.
Paklaustas apie netradicinius artimųjų pageidavimus, pašnekovas vardijo: „Vis pasitaiko, kad paprašo ką nors į karstą įdėti – tai mes ir įdedame.
Kartais artimieji prašo išlupti auksinius velionio dantis. Mes tai daryti kategoriškai atsisakome. Neįsivaizduoju, kas tą padaro... Gal tokiu atveju turėtų tartis su morgo darbuotojais, bet veikiausiai tai apskritai nelegalu“, – atsiduso pašnekovas.
Laidoja su prabangiais drabužiais
Ritualinių paslaugų asociacijos pirmininkas Raimondas Pocius, paklaustas, ką išvystume lietuviškose laidotuvėse, jei laiką atsuktume dvidešimtmečiu, sakė: „Pirmiausia veikiausiai jus nustebintų karstai, puošti popierinėmis dekoracijomis – tai tokie supresuoti kartono lakštai, kuriems būdavo suteikiama vainiko ar gėlės forma. Nustebintų ir kitokia laidotuvių floristika, nes gėlių pasirinkimo nebuvo, tad karstą apstatydavo gėlių vazonais, kitokios būdavo ir įkapės.“
Pašnekovas pasakojo, kad dažnu atveju mirčiai žmonės ruošdavosi iš anksto – moterys pačios pasisiūdavo sukneles. „Dabar laidojimo drabužių pasirinkimas labai didelis, būna, kad žmonės artimuosius laidoja su įprastais ar net vardiniais prabangiais drabužiais“, – kalbėjo jis.
Šiandien, anot pašnekovo, jau vengiama tradicinio giedojimo: „Nelabai norėčiau šiandien jų klausyti, nes kartais tai skamba nei į rūtą nei į mėtą. Ir duobkasiai jau atrodo tvarkingiau, nors provincijoje dar pamatytumėte visko“, – pasakojo R.Pocius. Beveik iš nyko ir tradicija, kai šeima ar net visa giminė fotografuodavosi prie karsto.
„Velionį išnešdavo į lauką, karstą atidengdavo ir visa giminė fotografuodavosi. Dabar jei šeima mano, kad nuotraukų reikia, jas daro, bet tokie atvejai – gana reti“, – pasakojo asociacijos vadovas.
Pašnekovas teigė, kad lietuviai išskirtinių karstų nepageidauja, o artimųjų kavinėse nešarvoja, tiesa, Lietuvoje jau veikia virtualių kapinių paslauga.
Atsisveikinant skamba šansonai
Į paskutinę kelionę, anot pašnekovo, kartais velioniai išlydimi „The Bealtles“ dainomis ar šansonais, į karstą dedama ir įkapių: „Įdeda velioniams į karstą maisto, kartais alkoholio. Buvo toks atvejis, kai anūkas močiutei buteliuką įdėjo, nes ši pasakė: „Kai mirsiu, tai šitą buteliuką įdėk man po pagalvėle.“ Nematau čia nieko bloga.
Tiesa, patariame, kad jei deda ką nors iš brangenybių, tai darytų ne viešai, kad paskui kam nors nekiltų blogų minčių atkasti kapo duobę“, – kalbėjo pašnekovas ir prisiminė, kad neseniai spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai kapas buvo atkastas vien dėl to, kad piktavaliams prireikė velionio auksinės grandinėlės.
R.Pocius prisiminė, kaip vienas iš velionį paskutinė kelionę lydėjusių žmonių suskato siūlyti pakeisti batus, mat laidoti šie per gražūs.
Skirtingų religijų išpažinėjai pageidauja skirtingų laidojimo ritualų. Jehovos liudytojai, anot pašnekovo, prašo nuimti visus kryžius, jų nebūna net ant kapo.
„Romų tautybės žmonės laidotuves paverčia švente, nes tiki, kad žmogaus gyvenimiškos kančios baigtos ir jis išeina į geresnį pasaulį. Tokiose laidotuvėse būna daug alkoholio, maisto, dainų ir kartais net šokių“, – pasakojo R.Pocius. Pasak jo, svaigiųjų gėrimų tokiose laidotuvėse būna itin daug.
