Prašymas nutraukti santuoką Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas sausio 27-ąją, jame nurodoma, kad santuoką nutraukti norima dėl sutuoktinio kaltės.
Neseniai politikas V. Uspaskichas išleido knygą pavadinimu “Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“, kurioje ne tik aptarė gyvenimo filosofijos dėsnius ir sveikos gyvensenos patarimus, bet užsiminė ir apie santykius su žmona Jolanta.
„...šiandien matau, kaip ją žlugdo lyderystė. Kaip bebūtų keista, nors ji ir moteris, bet svarbiausiu dalyku šiandien jai tapo pinigai, visa kita – paskui. Tačiau blogiausia, kad pastaruoju metu jos akyse nematau laimės, vaikams sunku rasti balansą tarp tėvų. Toks tas poveikis, kai vairą į rankas paima moteris“, – knygoje rašo politikas.
V. Uspaskicho žmona kreipėsi į teismą dėl skyrybų
Prieš daugiau nei mėnesį Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas: Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas į kalėjimą nesės, bet jam skirta piniginė bauda. Vis dėlto J.Blažytės skyrybų prašymas pateiktas anksčiau nei paskelbtas nuosprendis šioje byloje.
Pati J. Blažytė pernai šventė 50 metų jubiliejų ir davė interviu žurnalui „Stilius“. Pateikiame šio interviu metu išsakytas jos mintis.
“Man niekada nereikėjo galvoti, ką valgysiu aš ir mano vaikai“, – pernai gegužę prasitarė viena turtingiausių šalies moterų koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė J.Uspaskich. Visgi ji buvo įsitikinusi, kad pats svarbiausias dalykas gyvenime – netapti priklausomam nuo pinigų.
Tikriausiai ne vienas šioje vietoje ironiškai šyptelėtų ir pagalvotų, kad neatsisakytų bent šiokios tokios nepriklausomybės nuo pinigų ir galėtų sau leisti viską, ko širdis geidžia.
O ką sau leidžia pasiturinti moteris? „Viską, ko noriu. Bet savo norus labai gerai apgalvoju. Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę. Bet kai kada žmogus tampa tampa tiek priklausomas nuo vartojimo, kad atsiduria pinigų nelaisvėje lyg kalėjime“, – sakė Jolanta.
– Ar taip gali būti?
– Taip. Pažiūrėkite, kiek turtingų pasaulio žmonių važiuoja į Indiją, Tibetą ieškoti vidinės laisvės, taip pat ir laisvės nuo pinigų – kad ir Holivudo žvaigždė Richardas Gere'as, pavyzdžiui. Tad reikia būti atsargiems ir su savo materialiais norais, ir su pinigais.
Neseniai su šeima ilsėjomės prabangiame slidinėjimo kurorte Austrijoje, kur turėjau galimybę iš šalies stebėti vadinamuosius „naujuosius rusus“. Tai žmonės, kurie gali nusipirkti bet ką: daiktus, paslaugas, santykius, moteris... Atrodo, turėtų būti nuostabus gyvenimas, bet kažkodėl jų veiduose didelio džiaugsmo neįžvelgiau. Mačiau tik depresuotus, piktus neurotikus, kurie savo gyvenimą pavertė „žiurkių lenktynėmis“. Ar reikalinga tokia „laisvė“, kurią suteikia pinigai?..
Galbūt galima sakyti, kad Jolantai pasisekė nuo pat gimimo. Šeimoje buvo viena, tad dėmesys, meilė ir finansiniai ištekliai buvo skiriami tik jai. „Tačiau nebuvau lepinama, nes mano tėvai – visais atžvilgiais racionalūs žmonės. Iš jų gavau rimtų pamokų, kaip reikia gyventi ir kaip planuoti savo finansus“, – sakė J.Uspaskich.
Jos tėvai – inžinieriai. Susikūrus šeimai, pradžioje teko sunkiai dirbti. Šeima atkuto, kai tėvas išvažiavo į žemės drebėjimą patyrusį Uzbekistaną dirbti. Jo uždarbis ir tapo gyvenimo pagrindu, leidusiu įsigyti būstą bei automobilį.
„Mama dirbo visuomeninio maitinimo sistemoje. Ne paslaptis, kad joje besisukantys žmonės vertėsi lengviau, – neslepia Jolanta. – Pamenu, namuose netrūkdavo skanumynų ir net vaisių žiemą“.
– Kas jums buvo malonu, smagu, kas buvo prabanga, juk greičiausiai vaikas būdamas žaliųjų žirnelių – vieno iš sovietinių laikų deficito – nevertinote?
-Tais laikais nežinojome, kas yra prabanga. Bet išties negaliu prisiminti nė vienos situacijos, kuomet būčiau jautusi trūkumą. Gal dėl to, kad mano lūkesčiai buvo nedideli, gal dėl to, kad tėvai viskuo mane aprūpino. Net sunku prisiminti, kas būtų ypatingai pradžiuginę.
Tiesa, prisimenu! Be galo džiaugiausi, kai tėtis iš tuomečio Leningrado dovanų parvežė sportinę įrangą. Tuo metu lankiau povandeninį plaukimą ir gauti kokybišką įrangą buvo labai sunku. Tėvo gauti plaukmenys buvo labai patogūs, netrindavo kojų ir po treniruotės man jų neskaudėdavo.
– Iš saugaus tėvų glėbio patekote į vyro, kuris jus viskuo aprūpino?
– Greičiausiai dar su motinos pienu atsinešiau troškimą būti nepriklausoma. Kaip moteris, kaip žmogus.
Baigusi vidurinę iš karto stengiausi būti nepriklausoma nuo tėvų. Studijuodama statybos inžineriją Kauno Technologijos universitete dirbdavau projektavimo-konstravimo biuruose. Be to, stengiausi būti pirmūne ir gauti didžiausią stipendiją.
Paskui nesunkiai pavyko tapti finansiškai nepriklausoma ir nuo vyro. Tarp kitko, šiuo atžvilgiu man jis netrukdė, atvirkščiai – tik padėjo.
– Argi nesinorėjo bent kurį laiką negalvoti apie darbą ir sau patogiai, ramiai pagyventi?
– Ką reiškia ramiai? Didžiausią ramybę jaučiu ne tada, kai sėdžiu sudėjusi rankas, bet kai pati kuriu savo gyvenimą, kuo mažiau veikiamą aplinkos veiksnių.
– Bet juk už viską gyvenime reikia mokėti – už ramybę taip pat. Sukdamasi versle greičiausiai neišvengėte didžiulio nerimo periodų, nemigo naktų?
– Kuo daugiau nori uždirbti, tuo labiau turi rizikuoti. Už riziką gauni premiją. Žinoma, mūsų darbe nemažai nerimo, nežinomybės, atsakomybės. Bet niekada nebijojau nesėkmės, manęs niekada neišbalansuodavo baimė.
Įtemptus momentus priimdavau kaip duotybę. Kas bus – tas bus, tikrai žinojau, kad ištikus nesėkmei neisiu žudytis ir nenugrimsiu depresijon.
Prieš rizikuojant reikia įvertinti savo vidines galimybes, apgalvoti, kokį turi potencialą išgyventi nesėkmę. Jei iš nesėkmės darai tragediją, žudai save tiek fiziškai, tiek dvasiškai – tai neverta rizikuoti.
– Gal taip ramiai jausdavotės todėl, kad visada turėdavote rezervą?
– Kas yra rezervas? Tai žmogaus intelektas ir gebėjimai. Jei turi tokį rezervą, susiklosčius bet kokiai situacijai galėsi iš naujo kažką sukurti ir užsidirbti sau pragyvenimui – bent minimaliam.
Kas mane skiria nuo liūdno, nelaimingo žmogaus? Mintys. Aš esu linksma ir laiminga, nes, skirtingai nuo liūdno ir nelaimingo žmogaus, pasirinkau pozityvų mąstymą, o ne negatyvų.
– Kada tokį pasirinkote?
– Net neprisimenu. Atrodo, kad tokia gimiau. Žinoma, į teigiamą mąstymą papildomai nukreipia bendravimas su šviesiais žmonėmis, teisinga literatūra. Visiems patarčiau mažiau bendrauti su niurgzliais, paniurėliais ir pikčiurnomis.
– Kai finansiškai pasijutote laisviau, kai turėjote daugiau nei pirmūnės stipendiją, ar prisimenate pirmą pirkinį ar tokį, kuris nebuvo būtinas, bet labai jus pradžiugino?
– Tai kad pusė tokių pirkinių, – juokiasi Jolanta. – Negalėčiau pasakyti, kad pirkiniai man suteikia išskirtinių emocijų. Taip, turiu galimybes įsigyti brangių, prestižinių daiktų. Bet tai nėra mano siekiamybė. Perku tiek, kiek jų iš tikrųjų reikia. Jie tikrai manęs neužvaldo ir nesuteikia papildomos gyvybinės energijos.
Aš net į parduotuves nemėgstu eiti, nes gaila laiko. Verčiau vakare internetu apsiperku. Labai patogu.
Man iš viso sunku kalbėti apie materialius dalykus, nes apie juos nemąstau.
- ...nes jums įprasta gauti tai, ko reikia.
– Taip, bet laimę ir gyvenimo džiaugsmą suteikia ne tai.
- Jūsų dukras Laurą ir Justę, ko gero, sudėtinga mokyti tvarkos ir pareigingumo, kai namie turite padėjėjų, besirūpinančių buitimi?
– Žmogų moko gyvenimo situacijos, o ne moralai. Ateis laikas, kai dukros gyvens savarankiškai ir visko išmoks. Svarbiausia, kad vaikai tobulėtų ir augtų kaip asmenybės. Jei joms pakaks intelekto ir išminties apskritai gyvenime, tuomet išspręs ir buitinius klausimus.
Na, juk jei reikėtų užmarinuoti agurkų, imčiau ir išmokčiau. Juk tam užtektų pusdienio.
– Koks jūsų požiūris į emigraciją?
– Teigiamas. Kiekvienas žmogus turi patenkinti pirmąją – elementariųjų materialiųjų poreikių – grandį. Jei jie nepatenkinti, tai kiti dalykai sunkiau pasiekiami. Nebent esi asketiškas vienuolis ir tau užtenka tik dvasingumo. Vien idėjomis sotus nebūsi.
– Ar buvo situacijų, kai jautėtės išnaudojama, nes esate turtinga?
– Turtingas žmogus turi mokėti valdyti ne tik materialų turtą, bet ir intelektinį bei dvasinį. Kai nusistatai vertybių skalę, tavimi niekas negali manipuliuoti. Tuomet neateis giminaitis ir nepareikš, kad privalai apmokėti jo sąskaitas ar nupirkti namą.
Kodėl laimėję aukso puodus žmonės dažnai patiria tiek bėdų? Jie nemoka valdyti turto – materialaus, intelektinio ir dvasinio.
Žmogus gyventų saugiau, jei turėtų aiškius gyvenimo tikslus bei vertybes. Nesvarbu, kokias pasirinktų, niekas negali vertinti – geras žmogus ar blogas. Kaip sakė šviesaus atminimo tėvas Stanislovas, apie žmogų geriausiai žino tik jame gyvenanti dvasia.
Todėl man nerūpi, ar kada nors buvau pavadinta šykščia ar godžia. Tiksliai žinau, ką turiu daryti gyvenime ir kam skirti savo uždirbtus pinigus. Tai nereiškia, kad niekam nepadedu. Esu nusistačiusi prioritetus, ką turiu finansuoti ir kam padėti.
– Sako, pinigai moterį daro gražesnę.
– Sutinku tik iš dalies. Grožis – tai kapitalas, turintis ribotą galiojimo terminą. Be to, temos apie grožį man jau neaktualios.
Žinoma, turinti pakankamai pinigų moteris gali labiau rūpintis išorine estetika. Bet ar ji – didžiausia žmogaus vertė? Aš taip nemanyčiau.
Kiek yra moterų, kurių plaukai, nagai, krūtinės gražios, bet nesijaučia laimingos.