Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias

Ministras net pateikė savotišką rekomendaciją, ką laikytų patriotizmu. Patriotizmas būtų tuomet, jei knygoje būtų kalbama apie pasipriešinimą ateizacijai. Vadinasi, ministras patriotizmą laiko dalykais, kuriais galime didžiuotis, kurie teigia lietuvių išskirtinumą ir šaunumą. Sekant šia mintimi, jei kalbama apie lietuvių ydas, kaltes, sovietinį prisitaikymą, tai nėra patriotiška ar net antipatriotiška.

Patriotizmui išties yra svarbus pasididžiavimas iškiliais didvyriais ir herojiniais įvykiais. Tačiau patriotizmas, kuris grįstas vien tautiniu pasididžiavimu, yra silpnas ir įkalintas baimėse, neduoda impulsų ir orientyrų tautos ateičiai. Greta pasididžiavimo ir išskirtinumo jausmo tautiniame patriotizme ypač svarbi tiesa, nemalonių dalykų, susijusių su kalte ir gėda, pripažinimas.

Sovietmečiu patriotizmas buvo tarybiškai nususintas, apribotasgamtiniais ir kitais išskirtinumais.

Paryžiuje gyvenęs filosofas Algirdas Julius Greimas, pašiepdamas jį 1957 metais aplankiusius sovietinius lietuvius intelektualus, aptarė ir jų lokalinį ir sistemai nepavojingą patriotizmą: „daug jau esame matę jūrų, sakė viena mergaitė, žiūrėdama į Viduržemio jūrą, bet niekur ji nėra tokia graži, kaip mūsų Baltijos jūra Nidoje ar Palangoje“.

Dar nemažai kas prisimename, kad didžiuodavomės krepšiniu, „Žalgirio“ pergalėmis prieš CSKA, gausiai auginamomomis kiaulėmis, kurių mėsa būdavo išmaitinama visa Maskva, ir Alytaus gamykloje gaminamu „šampanu“, kurį gerianti Anglijos karalienė... Didžiuodavomės, kad Lietuva yra europietiškesnė ir „civilizuotesnė“ už daugelį kitų tarybinių respublikų. Šis pasididžiavimas daugeliui buvo nemenka paguoda, tačiau jis labai tolimas nuo visaverčio patriotizmo.

Su tauta susijusi tiesa, kaip ir bet kuri kita tiesa, sovietmečiu buvo nelegalus dalykas. Tačiau buvo toleruojamas ir galiausiai įtvirtintas tautos, kaip aukos, kaip engiamos ir kitų skriaudžiamos, įvaizdis. Justino Marcinkevičiaus draminėje trilogijoje formuotas patriotizmas buvo labai siauras ir atitiko tarybinės ideologijos reikmes.

Marcinkevičiaus dramose lietuvių tauta yra istorijos kankinė ir auka. Lietuvius vis kas nors skriaudę: lenkai, vokiečiai (ar – ezopižkai užsimenant – rusai), o lietuvių strategija – išgyventi, išlikti. Prisitaikyti, kad išliktų tauta – tokia buvo pagrindinė ir kolaboravimą pateisinanti žinia. Sovietinei lietuviškai nomenklatūrai buvo patogu palaikyti lietuvių, kaip aukų, patriotizmą bei save pristatyti kaip tautos (slaptus) gynėjus. Lietuviai sovietmečiu iš tiesų jautėsi engiami, aukos įvaizdžiai atliepė sentimentus ir juos stiprino.

Vis dėlto tiesa ta, kad ir patys lietuviai nemažai prisidėjo engdami kitas tautas, keldami negalinčiųjų apsiginti neapykantą. Józefas Mackiewiczius neseniai išleistoje knygoje „Tiesa akių nebado“ prisimena lietuvių elgesį Vilniuje po 1939 metų miesto perėmimo. Labai emociškas liudijimas atskleidžia, kad lietuviai su Vilniaus lenkais elgėsi kaip agresoriai, ne kaip iš savo patirties ir istorijos pasimokiusios aukos: „Reikia mokytis lietuvių kalbos! Šaukė tarsi spazmų, liguistos ekstazės ištikti lietuviai, kuriems valstybingumas apsiribojo kalbos klausimu“.

Lietuvių kalba bažnyčiose, teismuose „kur jos nesuprato nei civilinių bylų šalys, nei kaltinamasis, nei Vilniaus advokatai, išskyrus vieną. Lietuvių kalba universitete, kur jos nesuprato studentai. Lietuvių kalba ant iškabų, kur jos nesugebėjo perskaityti praeiviai“. Mackiewiczius toliau pasakoja, kad prasidėję lenkų pogromai, nusiaubtos lenkų operetės teatro patalpos, laikraščių redakcijos ir pan: „O sovietams buvo lenkiamasi vis žemiau, vis mandagiau sveikintasi su jais gatvėje“.

Šios patirties nesuvokus ir neįvertinus, maitinantis sovietiniais lietuvio, kaip lenko aukos, įvaizdžiais, džiaugiantis vien dalykais, kurie sukelia pasididžiavimą, nesugebėsime rasti būdų sugyventi su kitomis tautomis. O ir šiandien nesugebame su Lietuvos lenkais kurti bendros valstybės, kurioje kiekvienas jaustųsi esąs namuose.

Vokietis Felixas Ackermanas kelis metus praleidęs dabartinėje Lietuvoje pastebi, kad „bent trimis klausimais visi lietuviai sutaria: Vytautas buvo šaunus vyras, nes prie Žalgirio nugalėjo Vokiečių ordiną; lietuvių kalba yra seniausia ir sudėtingiausia pasaulyje; lietuvių tautai gresia demografinis išnykimas“. Šie taiklūs įvardijimai atskleidžia lietuvių patriotizmo ribas: lietuvių kunigaikščių pergalės, sudievinta neliečiama kalba ir grėsmės (globalizacijos, pasaulio atvirumo, Europos ir pan. aukos) būklė.

Okupacijos sąlygomis pastanga sakyti tiesą buvo radikaliai patriotinė: ji vedė į disidentinę veiklą, atsidurdavo anapus legalumo. Šis patriotizmas kėlė baimę režimo atstovams. Šiandien jį pripažįstame praeičiai ir daug mažiau – dabarčiai.

Tiesa ir ja remtas patriotizmas dabar net svarbesnis nei sovietmečiu. Būtina didžiuotis tautos herojais, laimėtais žygiais, laisvės kovomis. Tačiau patriotizmas bus šiaudinis, jei didžiavimosi ir išskirtinumo noras išstums pastangas orientuotis praeityje ir dabartyje, atrasti vertybines atramas patirčiai vertinti.

Vien išskirtinumu ir pasididžiavimu apgaubta tauta yra stabas, kurį reikia kaišyti vis naujais papuošalais, kad būtų pridengtos pro jos rūbų plyšius besišviečiančios nenumaldomos tiesos nuogumas. Tautiniam patriotizmui svarbu atskleisti pasipriešinimo sovietmečiui momentus, kalbėti apie gulago kankinius, apie iškilias artimą palaikiusias asmenybes sovietmečiu, apie žydų gelbėtojus, apie lietuvius, siekusius bendrystės su lenkais, apie partizanų kovas, galiausiai – ir apie Vytauto Didžiojo mūšius.

Tačiau turime įvardyti ir žydų kankintojus, kalbėti apie sovietinę režimo mašiną ir į išdavystes vedusias žmonių pastangas prisitaikyti, apie sovietinių rašytojų kolaboravimą, lietuvių brutalumą lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Patriotizmas, grįstas tiesa, kai kada pavadinamas „tautos juodinimu“. Tačiau vien jis leidžia tautai stiprėti ir keistis, mums tapti geresniais, suvokti ir įvardyti klaidas, išsivaduoti iš ydų ir pasirengti ateities išbandymams. Jis kuria tautos vienybę, nes veda į aiškumą be nutylėjimą ir pasitikėjimą drąsiai žvelgiant vienas kitam į akis.

Patriotizmas, besisukantis vien apie pasididžiavimo paminklus, yra malonus, kelia nuotaiką, sukuria specifinį bendrumo jausmą, net leidžia užmiršti nemalonius, bjaurius dalykus, narkotizuoja. Tačiau jis turi savo kainą – baimę. Tai yra faktų ir tiesos baimė.

Baimė, kad kurios nors kitos šalies politikas primins kai kuriuos (kad ir iškreiptus) faktus; baimė, kad mokslininkai atras archyvuose budelių pavardes ir jas paviešins; baimė, kad atsiras anų laikų liudininkas ir liudys savo skausmu ir išgyvenimais. Tai yra ir baimė, kad bus sugriauti patogūs sovietiniai mitai. Baimės veidų yra gausybė, ir ji gali pasirodyti iš už bet kurio kampo ir bet kada. Pasididžiavimo jausmas masina, tačiau vien jis padėtas į tautos pagrindą, tautą daro labai silpną ir pažeidžiamą.

Komisijos paskirtosios „Patriotų“ premijos neskyrimą mano knygai „Nugenėta pušis“ vertinu kaip šios baimės išraišką. Laisvai cituojant vieną profesorių, pripažinus Marcinkevičių turint sovietinio kolaboravimo dėmelių, dėmėti turės jaustis ir dalis socialdemokratų partijos narių.

Neabejoju, kad kilusi diskusija prisidės prie to, kad lietuviškojo patriotizmo savivokoje rasis kuo daugiau tiesos elementų. Tikiuosi, kad po kiek laiko galėsime didžiuotis, jog tiesa ir jos paieškos yra tapusios patriotizmo atrama.

Nerija Putinaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė. Komentarą pateikė BNS