Su „Lietuvos ryto“ žurnaliste susitikęs indas iškart ėmė skųstis, kad žmona lietuvė Renata neteisingai jį apkaltino smurtavimu.
Esą po visą pasaulį sukrėtusių teroro aktų žmona, nutarusi, kad jis yra musulmonas teroristas, pareikalavusi išsikraustyti iš jųdviejų namų.
Vyras neprisistatė, o po valandą trukusio pokalbio staiga pareiškė einąs į lauką parūkyti ir dingo.
Tik šią savaitę, praėjus dviem mėnesiams po pokalbio, paaiškėjo, kad šis „Lietuvos ryto“ pašnekovas – savo sūnaus pagrobimu įtariamas Indijos pilietis K.Lodhas, kurį Vilniaus apylinkės teismas užvakar leido suimti.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– 2009 metais aš dirbau Los Andželo (JAV) medicinos kompanijos filiale Švedijoje ir ten sutikau Renatą. 2012 birželį mes susituokėme. Santuoka buvo puiki ir laiminga.
Kai gimė mūsų pirmasis kūdikis – duktė, po mėnesio Renata nutarė vykti į Lietuvą.
Grįžtant į JAV, kur jos laukiau su dukterimi, ji nebuvo įleista į šalį. Oro uoste Renata neatsakė į pareigūnų klausimus, blogai kalbėjo angliškai, gal dėl to buvo priimtas sprendimas jos neįleisti.
Dėjau daug pastangų, kad mano žmona būtų įleista į JAV, daug kartų kalbėjau su šios šalies ambasada.
Kurį laiką dukrelę auginau vienas. Tačiau ji netikėtai mirė – buvo nustatytas staigios mirties sindromas. Kūdikis tiesiog nustojo kvėpuoti.
Los Andželo policija šį atvejį kruopščiai ištyrė ir man neturėjo jokių priekaištų. Visi vienu balsu sakė, kad buvau geras tėvas.
Bet aš daugiau nebegalėjau ten gyventi, nes viskas priminė man mirusį kūdikį.
Netrukus Renatos pusbroliai atvyko į Los Andželą. Jie buvo labai nemalonūs, net įžūlūs – visą laiką iš manęs kažko reikalavo.
Aš labai norėjau, kad Renata atvyktų į mūsų vaiko laidotuves, bet ji vis aiškino, kad dirba.
Be to, ji visą laiką kartojo, kad nori skyrybų, kaltino mane, kad aš neatvykau su vaiku į Lietuvą, kai jos neįleido į JAV.
– Apie kokias laidotuves jūs kalbate?
– Mano dukrelė buvo kremuota. Norėjau Indijoje surengti ceremoniją.
Galiausiai 2014-ųjų liepą Renata atvyko į Indiją, kur prie Gangos upės vyko laidotuvių ceremonija.
Renata Indijoje buvo labai nusiminusi, net atrodė, kad nekenčia manęs.
Mūsų šalyje negalima skirtis – mes tikime, kad santuoką sudaro Dievas. Be to, aš norėjau šeimos, todėl ir sutikau vykti su Renata į Lietuvą čia gyventi.
– Kaip susiklostė gyvenimas Lietuvoje?
– Gyvenome gerai, Renata netrukus pastojo.
Aš norėjau padėti kūdikiams, nes pats buvau ką tik netekęs savojo. Tad su draugais įkūriau kompaniją, kuri prekiavo įranga, galinčia atsiųsti pranešimą į išmanųjį telefoną apie kūdikio negalavimus.
Įmonė buvo registruota JAV. Aš dirbau namuose prie kompiuterio, nors tuo metu, kai JAV diena, Lietuvoje – naktis.
Renata atrodė laiminga. Jai patiko gauti dovanų.
Išleidau tūkstančius eurų mūsų butui įrengti. Daugybę pinigų. Pirkau gerus drabužius, batus – viską, ko tik ji norėjo.
Renata dirbo Kalėjimų departamente ir universitete, tačiau jai mokėjo labai mažai.
O septintą nėštumo mėnesį jai prasidėjo komplikacijos – gal dėl to, kad labai daug dirbo. Bet kai Renata kreipėsi į gydytojus – jai nebuvo atlikti tyrimai.
– Vadinasi, turite priekaištų Lietuvos gydytojams?
– Atsiprašau, Lietuvos gydytojai nėra labai geri. Aš sumokėjau už tyrimus privačioje klinikoje, o tų tyrimų rezultatus nusiunčiau į JAV.
Amerikos gydytojai pranešė – mano vaikui gresia rimtas pavojus, situacija pavojinga.
Bet kai mes nuvykome į ligoninę Vilniuje, bet ten pavojaus nesuprato.
Aš kreipiausi į daugybę JAV senatorių prašydamas padėti. Ir nuolat varsčiau JAV ambasados Vilniuje duris, kad gaučiau savo žmonai vizą.
Kai Renata skrido į JAV, aš penkias valandas sėdėjau prie telefono, o daugybė žmonių buvo pasirengę reaguoti, jei ją būtų sustabdę oro uoste.
Bet viskas baigėsi sėkmingai: žmoną pasitiko, nuvežė į ligoninę, o mano kūdikis gimė sveikas. Už visas medicinos paslaugas mokėjau aš.
– Ar žmona iš karto grįžo į Lietuvą?
– Kai Renata parskrido iš JAV, nesupratau, kas vyksta.
Kiekvieno vyro ir kiekvieno tėvo teisė pasitikti savo žmoną ir sūnų, bet Vilniaus oro uoste Renatą apsupo jos motina, pusbroliai, kurie paėmė mano vaiką, o į mane nekreipė jokio dėmesio.
Kai mes parvykome namo, paaiškėjo, kad Renata nevalgo mano paruošto maisto, nors anksčiau jį mėgo. Jos motina pradėjo dažnai lankytis mūsų namuose ir darė Renatai labai blogą įtaką.
Viskas, ką aš dariau, buvo blogai. Netiko niekas.
Motina neleido jai valgyti česnakų. Aš dirbau medicinos kompanijoje, todėl žinau, kad česnakai yra sveika. Bet į mano žodžius ji nekreipė dėmesio.
Renatos motina bučiuodavo vaiką į lūpas, o tai, mano manymu, yra bjauru. Sakydavau tai Renatai, bet ji nereagavo.
Be mano leidimo Renata naudojo motinos pieno konteinerį, kur galėjo kauptis bakterijos. Aš išleidau daugybę pinigų tyrimams norėdamas įsitikinti, ar taip neatsitiko. Tačiau Renatos motina aiškino, kad mane kamuoja kažkokios baimės.
Pirkau viską, ko tik reikėjo, mano vaikas turėjo viską, kas geriausia. Vien vežimėlis kainavo 2 tūkstančius eurų.
Bet Renata visą laiką kūrė problemas. Aš bandžiau pradėti duoti sūnui kūdikių maisto – ji priešinosi. Viskas, ką tik aš dariau, jai nepatiko.
– Kas atsitiko, kad jūsų žmona iškvietė policiją?
– Kai Paryžiuje prasidėjo teroro aktai, Renata įsikalė į galvą, kad aš esu musulmonų teroristas, ir visą laiką tai kartojo.
Bet aš – ne musulmonas! Aš išpažįstu hinduizmą!
Ji rėkė, kol kaimynai atėjo. Aš prašiau jos liautis – juk aš ne teroristas, bet ji visą laiką tai kartojo.
Gruodžio 21-ąją iš ryto Renata iškvietė policininkus. Jie nutarė, kad aš terorizuoju savo žmoną, ir uždraudė artintis prie namų. Aš paėmiau savo šunį Manfredą, kurį atsivežiau iš JAV, ir išėjau.
Aš niekada nevartoju alkoholio. Bet tą dieną buvau labai nusiminęs ir išgėriau vyno. Kažkas man atsitiko.
Aš atsipeikėjau areštinėje. Nieko neprisimenu. Policininkai man paaiškino, jog buvau sulaikytas, nes prekybos centre mėčiau duoną į pirkėjus.
Už grotų praleidau dvi dienas. Pirmąją gavau tik duonos ir vandens. Buvo labai šalta.
Antrą dieną paskambinau Renatai ir paprašiau padėti. Ji nenorėjo nieko daryti.
Tuomet paskambinau savo pažįstamui iš vienos užsienio šalies ambasados. Jis iš karto pasisiūlė man padėti – atvyko ir nusivežė mane ir mano šunį į savo namus.
Buvo Kalėdų išvakarės. Diplomatas ir jo žmona gėrė labai daug alkoholio – butelį po butelio: degtinės, brendžio. Aš tikrai išsigandau – pasiėmiau šunį ir norėjau išeiti. Bet jis mane sulaikė ir pasiūlė užsiimti seksu trise.
Išbėgau į naktį ir ilgai sėdėjau prie Katedros. Nors buvau išsigandęs, supratau, kad pirmiausia turiu pasirūpinti šunimi.
Nuvežiau Manfredą prie Renatos namų ir įleidau į laiptinę, o Renatai nusiunčiau žinutę prašydamas pasirūpinti bent šunimi.
Iš ryto pasiteiravau Renatos, kaip mano šuo, ir išgirdau, kad ji – ne namuose. Tai kur mano šuo?
Skambinau policijai, prašiau padėti rasti šunį. Būtent jo ilgiausiai ieškojau.
– Oho, kokios neįprastos Kalėdos!
– Tai – dar ne viskas. Nebeturėjau pinigų. Galų gale prisiglaudžiau jaunimo nakvynės namuose Aušros Vartų gatvėje.
Buvau daug dienų nevalgęs, daug naktų nemiegojęs. Ilgai nemačiau savo vaiko, nors per „Skype“ maldavau Renatos parodyti sūnų.
Galų gale nutariau užeiti užkąsti į barą. Ten rodė krepšinio rungtynes. Žaidė dvi Amerikos universitetų komandos – viename tų universitetų aš mokiausi.
Pagaliau buvau laimingas – šilta, žiūriu krepšinį, kur žaidžia mano universiteto komanda. Čia užėjo kažkoks lietuvis ir pradėjo klykti: „Tu – negras!“ Jis pareikalavo neberodyti krepšinio rungtynių, ir barmenas pakluso.
Aš iškviečiau policiją. Kol policija važiavo, mane sumušė, atsidūriau ligoninėje.
– Ar Vilniaus policija jūsų negynė?
– Prieš tai mane Vilniuje buvo užpuolę keletą kartų dėl to, kad aš tamsiaodis. Kiekvieną kartą pranešdavau policijai, tačiau ji nedarė nieko.
Taigi per Kalėdas, kurias daugybė pasaulio žmonių laiko laimingiausia diena, aš buvau areštuotas, prie manęs seksualiai priekabiavo, netekau šuns ir dar buvau sumuštas dėl savo odos spalvos.
Ir viskas prasidėjo dėl to, kad mano žmona iškvietė policiją. Aš niekada prieš savo sutuoktinę nenaudojau jokios prievartos. Ji tai patvirtino, tačiau policija vis vien nutarė, kad turiu išsikraustyti.
Vaikas buvo pagrobtas poliklinikoje
* Savo sūnų K.Lodhas pagrobė šio trečiadienio rytą, kai jo žmona R.Katinaitė-Lodh atėjo į Antakalnio polikliniką. Ten buvo vaiko ir tėvo, kuris pastaruoju metu gyveno atskirai, susitikimo vieta.
* Renata pasakojo, kad vyras iškart pareikalavo, kad ji vaiko vežimėlį paliktų drabužinėje.
* Tuo metu lyg ką nors nujausdama moteris atkirto, kad to nedarys. Ji vaikui nuėmė kepurytę, nuvilko striukę ir pasiėmė su savimi.
* Pirmame poliklinikos aukšte įrengtas motinos ir vaiko kambarys – nedidelė patalpa, kurioje yra kriauklė. Jai reikėjo ja pasinaudoti.
* Kai palikusi sūnų tėvui Renata įėjo į pirmame poliklinikos aukšte esantį motinos ir vaiko kambarį, ją apėmė bloga nuojauta, todėl staigiai apsisuko ir grįžo. Moterį ištiko šokas – nebuvo nei vyro, nei vaiko.
* Valytoja pasakė, kad matė, kaip jis pasuko atsarginio išėjimo link. Greitai išlėkusi Renata pamatė tik nuvažiuojantį taksi automobilį.
* Moteris mano, kad jos vyras su vaiku nuvyko į Rygą, o iš ten išskrido į Turkiją, po to – į Jungtinius Arabų Emyratus, o dabar jau gali būti pasiekęs Indiją.
* Renata teigė, kad jos vyras prieš kelis mėnesius tapo agresyvus, nuolat terorizavo, net linkėjo mirties – kad ji iššoktų per penktojo aukšto balkoną.
