Sunkiausia politinį populizmą įžvelgti iš pirmo žvilgsnio Rūtos Vanagaitės veikloje. Šiandien ji viešojoje erdvėje yra įvardinama, kaip knygos „Mūsiškiai“ autorė. Joje ji mūsiškiais vadina žydšaudžius, taip prisijungdama prie teiginių, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta. Jos partneriu, rašant šią knygą ( ir kas žino, gal finansiniu rėmėju) tapo garsusis E. Zuroffas, vienas iš veikėjų, tvirtinančių, kad lietuviai buvo žydšaudžiai.
Kai žmonės šiandien klausia, kam R.Vanagaitei reikėjo parašyti tokią knygą, atsakau: dėl žinomumo. O siekis žinomumo per skaudžią žmonėms temą ir sieja ją su tuo, kaip elgiasi Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila ar buvęs LDDP Vyriausybės narys, buvęs Drąsos kelio politikas, dabar pretenduojantis į pirmą numerį partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų į Seimą sąraše Povilas Gylys.
Kai kas nors man bando sakyti, kad toks R. Vanagaitės žinomumas yra, visų pirma, neigiamas, tenka priminti ir pačios R. Vanagaitės žodžius. Asmeniui siekiančiam žinomumo, nesvarbu jis blogas yra ar geras. Reikia tik, kad vardas dažnai skambėtų.
Tiems, kas nežino, tenka priminti, ko pati R. Vanagaitė ir neslepia: ji suvokia politikos kūrimo technologijas, įskaitant ir „juodąsias“. O kai kurios iš jų rekomenduoja siekti žinomumo per jautrią žmonėms temą. Tik reikia atmesti visus moralinius skrupulus.
R.Vanagaitė ir eina šiuo keliu. Prieštaringa knyga ir pats pavadinimas „Mūsiškiai“ sukėlė šoką Lietuvoje. R.Vanagaitės pavardė skamba viešojoje erdvėje. Dabar ne vienas pamiršo, kad pirmi jos žingsniai politikoje buvo paremti keliaklupsčiavimu prieš tada įtakingą merą Artūrą Zuoką. Jo partijos sąraše į Vilniaus savivaldybę ji ir pateko. Dabar ji A.Zuoko jau nebeprisimena. R.Vanagaitė kalbėjo tada malonius žodžius ir Valdemarui Tomaševskiui, nes kartu su jo partija dalijosi valdžią Vilniuje.
Šiandien visa tai užmiršta. Dabar R. Vanagaitė yra atsakomybės už Holokaustą temos kėlėja Lietuvoje.
Teigianti tai, kuo nuolat kaltinama Lietuva: tarnavimu naciams. Ir nesvarbu, kad tai yra melas, bei, kad šiuo melu naudojasi nedraugiškos mums šalys. R. Vanagaitei svarbu, kad priemonės pateisintų tikslą. Koks jis, straipsnio pabaigoje.
Panašiu keliu eina ir Zigmas Vaišvila. Šis politikas viešojoje erdvėje tampa aktyvus tik tada, kai artėja kokie nors rinkimai: prezidento ar parlamento. Jiems nesėkmingai pasibaigus, nurimsta ir tampa aktyvus vėl likus, tik kokiems metams iki kitų rinkimų.
Z.Vaišvila knygų nerašo, kaip R.Vanagaitė, tačiau irgi žino, kad tam, kad būtum pastebėtas, turi rasti skaudžią temą. Artėjant šiems Seimo rinkimams, Z. Vaišvila tapo kovotoju prieš pabėgėlius. Jis nutarė surinkti parašus, kad Seimas atšauktų sprendimą priimti virš tūkstančio pabėgėlių, kam pritarė Vyriausybė ir Prezidentė.
Iki šiol, artėjant kiekvieniems rinkimams, įtakingiausios šalies politinės partijos ar atskiri politikai, norėdami gauti daugiau žinomumo, rengdavo parašų rinkimo akcijas ir siekdavo referendumo kokiu nors jautriu klausimu. Tačiau surinkti parašus referendumui gali tik daug narių ir rėmėjų jungiančios politinės partijos ar gerai susiorganizavę visuomeniniai judėjimai. Z.Vaišvila nei vieno, nei kito neturi. Todėl jis nutarė rinkti šešis kartus mažiau parašų, nei reikėtų referendumui. Tam, kad Seimas svarstytų įstatyminę iniciatyvą pateiktą Z.Vaišvilos ir grupės jo draugų.
Jį remia pagal Drąsos kelio sąrašą į Seimą patekusio Audriaus Nako įtakoje esantis interneto portalas. Šis portalas lyg ir užsibrėžė tikslą kovoti su korupcija, tačiau pastaruoju metu garsus tuo, kad perspausdina tekstus Rusijos propagandos dvasioje.
Neatsitiktinai, būtent jis pirmas pakibo ant taip vadinamos pabėgėlių išprievartautos Vokietijoje mergaitės Lizos istorijos. Ją, kaip pabėgėlių iššūkį Europai kėlė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Vėliau paaiškėjo, kad tai tik „antis“.
Vėlgi, plika akimi matosi, kad Rusija kelia pabėgėlių krizę Europoje, kaip galimybę silpninti Europos Sąjungą. Šia prasme sutampa Maskvos ir Nepriklausomybės Akto signataro Z.Vaišvilos tikslas. Ir Z.Vaišvilai nepatinka Europos Sąjunga. Apie tai, kas būtų Lietuvoje, jeigu Europos Sąjunga sužlugtų, signataras, matyt, net ir negalvoja. Jis, kaip ir R.Vanagaitė tiesiog veikia pagal principą, kad tikslas pateisina priemones.
Ten pat ne pirmus metus linksta ir Povilas Gylys. Visai neseniai jis paskelbė vieną tekstą, kuriame pasipiktino, kad tokie, kaip jis politikai yra laikomi marginaliniais. Tačiau pakanka žvilgtelėti į P.Gylio biografiją ir jo išsakytas kalbas, kad suprasti, jog tokioje šio politiko veiklos vertinime yra nemažai tiesos. Gaila, kad jis po pirmų nesėkmių užsienio reikalų ministro poste LDDP Vyriausybėje, kai net kolega Latvijos užsienio reikalų ministras jam siūlė pasislėpti po lapine kepure, nepadarė išvadų.
Žmogus būtų buvęs savo vietoje, kaip vienas ryškesnių ekonomistų, bet užsibrėžė tikslą bet kuria kaina grįžti į politiką. Kai kurie socialdemokratų politikai pripažįsta, kad jis jiems pasirodė nepatikimu, todėl į politiką turėjo ieškotis kokio kito kelio.
Juo tapo Garliavos istorija. Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas graudžiai Vokietijoje kalbėjo apie vargšę mergaitę Lizą, o į politiką siekiantis grįžti buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras P. Gylys apie savo šalyje prievartautą Deimantę.
Šios istorijos dėka P.Gylys ir atsidūrė Seime. Bet Garliavos įvykiai nebeturi didesnio poveikio Lietuvos žmonėms. O į Seimą ir vėl pakliūti norisi. Kitos partijos nerodo noro šio politiko į savo sąrašus priimti. Todėl, jis, kaip ir visa eilė kitų „Drąsos kelio“ veikėjų, galų gale pasuko į Rolando Pakso partijos „Tvarka ir teisingumas“ gretas.
Ir atsitiko tai, ko buvo galima tikėtis. Kai tik ankstesnė P. Gylio favoritė ir Drąsos kelio neformali lyderė Neringa Venckienė pakliuvo į nemalonę, P. Gylys vis mažiau ėmė apie ją kalbėti. Kai paaiškėjo, kad ji gali būti persiųsta iš Amerikos į Lietuvą, jo balso jau visai nesigirdi. Bet vis stipriau ėmė skambėti P. Gylio pareiškimai ginantys lyderį tos partijos, į kurią jis ilgai žvalgėsi ir į kurią pagaliau įstojo. Šį kartą tai R. Paksas.
Neseniai spaudoje radau P.Gylio pareiškimus apie LDDP Vyriausybės vadovą Adolfą Šleževičių, kuriam tada P.Gylys ištikimai tarnavo. Sakoma, kad juos siejo ir vyriška draugystė. Po to palyginau su pareiškimais, palaikant N.Venckienę, kai ši buvo dar nenukarūnuota Drąsos partijos kelio lyderė. Dabar ir su pareiškimais R.Pakso atžvilgiu. Jų tonas yra panašus. Tik keičiasi favoritų pavardės, kuriems siekiama įtikti.
Teigiama, kad politikoje nėra vietos moralei. Nenorėčiau su tuo sutikti, žvelgdamas į eilės kitų politikų veiklą. Bet čia išvardintų asmenų elgesyje matau, kad siekis pakliūti į Seimą pateisina priemones. Ir tikima, kad žmonės Lietuvoje to nesupras. O tada užkibs ant politinio populizmo kabliuko, kuris būdingas ne tik kai kuriems įtakingiems šių dienų Lietuvos politikams, bet ir tiems, kas dar tik nori sekti jų pavyzdžiu.
Jeigu kas nors netiki, kad ir R.Vanagaitės pastarojo meto elgesys tai noras bet kuria kaina būti Seime, palaukime kelių mėnesių. Neabejoju, kad svarbiausias „Mūsiškiai“ parašymo tikslas buvo siekis žinomumo, ieškant kelio į Seimą.
Tai lyg paraiška partijoms, panašioms į šių dienų liberalus. Aš jau esu žinoma. Galite mane rinktis. Ir nesvarbu, kad šis elgesys panašus į politinę prostituciją. Tikslas pateisina priemones.
