Žurnalistės Daivos Žeimytės, Dainiaus Černo bei žurnalistės Laimos Lavaste pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Dainiau, ar Jums labai sunku kalbėti apie šią istoriją?
– Taip, sunku. Tai tęsiasi gan ilgą laiką, nuolat reikia įrodinėti savo teisybę.
– 20 metų apie tai nekalbėjote. Kodėl nusprendėte, kad vis dėlto reikia apie tai prabilti?
– Pradėjau kalbėti anksčiau, pačioje pradžioje bandžiau kalbėti bažnyčios bendruomenės rėmuose. Mano auklėjimas buvo toks, kad mes eidavome į bažnyčią, galvojome, kad bažnyčios bendruomenė ir civilinės institucijos yra iš dalies autonomiškos ir tai, kas yra blogai bažnyčios viduje, galbūt nereiktų perkelti į viešą diskusiją, kad nekristų bažnyčios autoritetas.
– Bandėte tą problemą išspręsti tyliai, kad visuomenėje nebūtų audringos reakcijos. Nepavyko?
– Bandėme išspręsti iš karto, o ne po 15 ar 20 metų. Po padaryto nusikaltimo mano atžvilgiu pasikalbėjau su mama, bandėm surasti problemos sprendimo būdus. Mūsų giminaitė buvo vienuolė, mama kreipėsi į ją, prašydama patarimo, taip pat į keletą pažįstamų kunigų. Vienintelis patarimas, kurio sulaukėme – daugiau nesilankyti pas J. Antanavičių.
– Jums nebaisu? Lietuviai – religingi žmonės, mačiau, kad buvo tam tikrų reakcijų, neva siekiate asmeninės naudos, bandote tik pinigų prisiteisti.
– Kodėl man turėtų būti baisu? Sakau tiesą, tai nėra mano išvedžiojimai. Teismui esame pateikę paliudijančius dokumentus iš Panevėžio vyskupijos kurijos. Tai, ką dabar sakau ir tai, ką liudijau teisme, yra tiesa.
– Kokiomis aplinkybėmis įvyko pažintis su kunigu J. Antanavičiumi?
– Pirmą kartą su juo susipažinau 1991-aisiais metais, kai baigęs dešimt klasių nuvykau į stovyklą Panevėžio rajone, ten jis buvo atvažiavęs su kitais svečiais. Ten buvo gal 100-150 žmonių.
– Ar Jūs iš karto pajutote dėmesį iš kunigo?
– Ne. Jis buvo pristatytas, buvo laisvo laiko. Jis priėjo, paklausė, koks mano vardas, prisistatė.
– Kaip įvyko ta situacija, kai buvo kažko pripilta į arbatą, Jūs buvote apsvaigintas ir išprievartautas? Pasakokit, kiek galit.
– Po stovyklos aš persikėliau į vienuoliktą klasę, pradėjau ruoštis valstybiniams egzaminams. Norėjau būti gydytoju, valstybiniai egzaminai būdavo chemijos, fizikos ir lietuvių kalbos. Savaitgaliais vaikščiodavau pas korepetitorius. Einant iš vieno korepetitoriaus pas kitą, gatvėje sutikau J. Antanavičių.
Jis mane sustabdė, prisimenu, kreipėsi: „O, senas prietėliau, galvojau daugiau niekad nesusitiksim“. Sakė, kad pas jį dirbo vienas kunigas ir pas jį yra likę jo daiktai, prašė juos perduoti. Sakiau, kad dabar negaliu, galėčiau užeiti, kai atsilaisvinsiu. Ir užėjau.
Kai užėjau, jo nebuvo namuose, šeimininkė pasakė, kad jis dar zakristijoje. Nuėjau ten, jis pasakė, kad daiktai ne bažnyčioje, o namuose. Tada mes nuėjome į kleboniją, šeimininkė buvo paruošusi pietus, mes pradėjome valgyti, nes visą dieną nieko nebuvau valgęs. Mums bevalgant šeimininkė išėjo ir jis sako, kad tie daiktai yra viršuje.
Kai pakilome, ten buvo paruoštas kavos stalas ir puodeliai man ir jam. Jis sakė sėsti, kol suras daiktus ir gerti arbatą. Pripylė, pradėjau gerti ir kalbant pajutau, kad pradėjo veltis liežuvis. Jam, ko gero, tai buvo kaip signalas, kad netenku sąmonės. Jis pakilo nuo kušetės, priėjo prie manęs ir visa tai prasidėjo.
– Jūs ir negalėjote pasipriešinti, nes buvote apsvaigęs?
– Taip. Kiek atsimenu, pačioje pradžioje priešinausi, bandžiau ištrūkti iš tų namų ir J. Antanavičiaus rankų. Atsimenu, kad nubėgau laiptais žemyn ir bandžiau išbėgti į lauką per verandos duris, bet buvau sustabdytas. Jis buvo ne vienas, su bendrininku.
– Kas tas bendrininkas?
– Nežinau, bet tai buvo du asmenys. Be to, buvo šuo, tai irgi kėlė baimę. Jei darydavai staigius judesius, tas šuo pradėdavo loti, reikėdavo J. Antanavičiaus pritarimo, kad jis eitų į vietą, tik tada galėjau judėti namo patalpose. Man buvo trenkta į veidą, kreipėsi taip: „Kur bėgi, k***a“. Ne tik šiuo momentu kreipėsi taip, gąsdindamas jis man sakė: „Tylėk, k***a, penkis ar šešis užmušėm, tu būsi kitas“. Jie tarpusavyje kalbėdami rėkė: „P**k tą k***ą“. Nesugebėjau pabėgti, nes verandos durys buvo užrakintos, o raktas buvo jo kišenėje.
– Ar Jūs kam nors pasakojote?
– Pasakojau mamai, bet jai buvo sunku susieti tai, ką pasakoju, su tais lūkesčiais, kuriuos turėjo apie bažnyčią ar kunigus.
– Kaip manote, ar Jūs toks vienintelis? Labai dažnu atveju kunigų aukos bijo kalbėti. Kai atsiranda tas pirmasis, paaiškėja, kad yra ir daugiau tų aukų.
– Apskritai tokią patirtį išgyvenę žmonės vengia apie tai kalbėti. 50 proc. mergaičių, moterų yra patyrusios seksualinę prievartą, bet apie tai nekalba. Berniukai ar vyrai irgi apie tai nekalba.
– Kaip Jus paveikė šis įvykis?
– Paveikė santykius su žmonėmis. Planavau stoti į mediciną, mėgau bendrauti, norėjau žmonėms padėti. Po to įvykio norėjau atsiriboti nuo visų, bendravimas buvo problematiškas.
– Ar kunigas J. Antanavičius bandė su Jumis po to turėti kažkokį kontaktą?
– Taip. Kelių savaičių bėgyje skambino, kvietė pas jį apsilankyti. Mama yra to liudininkė. Mes valgėm vakarienę, mama atsiliepė, sakė, kad skambina kunigas. Aš jau žinojau, kas tai per bjaurus žmogus ir ilgai nekalbėdamas pasakiau, kad daugiau neskambintų ir eitų tolyn iš mano gyvenimo.
– Dabar vyksta teismai. Ar neketinate atleisti kunigui?
– Šią problemą bandžiau spręsti bendruomenės viduje. Šventame Rašte parašyta, kad jeigu bendruomenės narys nusideda prieš tave, ateik, pakalbėk ir jeigu jis susitvarko, džiaukis, nes žmogus grįžo į tiesios kelią. Jei nesitvarko, pasikviesk porą liudininkų ir vėl bandykit apie tai kalbėti.
O jei nesitvarko ir tada, išguik jį iš tos bendruomenės, kad nekeltų papiktinimo aplinkiniams ir nebūtų blogas pavyzdys. Sekdamas tokiu pavyzdžiu bandžiau taip elgtis su J. Antanavičiumi.
– Rezultato nebuvo?
– Teko susipažinti su kunigu iš Amerikos, kuris dirbo Lietuvoje. Jam išdėsčiau problemą, jis buvo nustebęs, kad ta problema Lietuvoje nesprendžiama, galbūt dangstoma, toleruojama. Jis parašė Jonui Kauneckui, jis patvirtinęs, kad yra gavęs kreipimąsi. Galvojau, kad bylos sprendimas pajudės iš mirties taško. Sekiau pranešimus, bet niekas nevyko.
Todėl 2004 m. vėl kreipiausi į vyskupą J. Kaunecką ir parašiau pareiškimą, išdėsčiau problemą ir paprašiau, kad šis faktas būtų ištirtas, nes J. Antanavičiaus elgesys yra nesuderinamas su elementariomis krikščioniškomis normomis. Jis negali prievartauti vaikų ir lipti į sakyklą aiškinti, kas yra gera ar bloga.
– Ponia Lavaste, viešai prabilusio, neslepiančio savo tapatybės Dainiaus Černo atvejis yra labai retas. Kiek, Jūsų manymu, dar galėtų būti žmonių, kurie bijo kalbėti?
– Manau, kad labai daug. Kai prieš 13 metų rašiau istoriją apie nutylimas kunigų nuodėmes, iki šiol turiu visą maišą senų kasečių su kunigų paliudijimais. Juos radau važinėdama po Lietuvą. Ką jie patyrė dažniausiai Kunigų seminarijoje, būdami klapčiukai, išvežami su kunigais lapų grėbti ar į stovyklas. Labiausiai apmaudu, kad nors popiežius atsiprašė pasaulio už tuos dalykus, ką išdarinėja kunigai, Lietuvos aukštieji dvasininkai atgailos žodžio niekada nėra ištarę.
– Jūs sulaukėte labai audringos ir net grasinančios bažnyčios reakcijos.
– Galbūt galima įrodyti pedofiliją su vaikais, kai tai daroma kitų profesijų žmonių, bet jei tai vyksta su kunigais, tai labai sunku. Bet kokie skundai kunigų bendruomenėje iš karto yra užgniaužiami. Aš tyrinėjau vieno klieriko istoriją. Jis kreipėsi į Kauno kunigų seminarijos aukštuosius vadovus, ten mažas aiškinimasis įvyko, pora vadovų buvo išsiųsti kitur. Viskas baigėsi tuo, kad tas studentas buvo priverstas mesti mokslus, iš naivaus, idealistinio žmogaus, kuris norėjo tapti labai geru kunigu, jis pradėjo gerti, užsisklendė, savo šventinimus priėmė daug vėliau. Jis dirbo kunigu, per penkis metus buvo keičiamas dešimt parapijų, o finale buvo apšauktas psichiniu ligoniu, atimtos galimybės laikyti mišias. Dabar jo likimas neaiškus, jis yra dingęs iš Lietuvos. Bažnytinė visuomenė darys viską, kad tai paslėptų.
– Grįžkime prie bažnyčios reakcijos po to, kai pradėjote kelti šią problemą.
– Reakcija buvo baisi. Tikėjausi, kad sulauksiu palaikymo, pasiaiškinimo, bet buvo tik neigimas. Buvau pakviesta į televizijos laidą, prieš mane sėdėjo dešimt juodais švarkais apsirengusių vyriškių, kurie malė mane į miltus, kad to nėra. Tas studentas, matyt neišlaikęs, pats paskambino į laidą. Po tos laidos kitą rytą ant savo mašinos radau papjautą kraujuotą katę. Tas kunigų kerštas mane lydi praktiškai 10 metų. Praėjus trims metams Bernardinų bažnyčioje vyko Velykinės pamaldos ir vienas iš kunigų visai bažnyčios bendruomenėj paskelbė pasimelsti už L. Lavaste psichinę sveikatą.
– Žinau, kad ruošiatės apie šias istorijas rašyti knygą.
– Knygą rašyti pažadėjau prieš 13 metų. Manau, kad per artimiausius metus ji pasirodys.
