Pirmoje pokalbio dalyje jis įvardijo galimas šios grėsmingos situacijos priežastis. Jūsų dėmesio – antroji interviu dalis, kurioje užsimenama ir apie pasekmes.
– Ko, jūsų nuomone, siekia prezidentė? Sugriauti šią valdančiąją koaliciją dar iki Seimo rinkimų? Paversti ją mažumos koalicija, išmušus iš jos bent vieną partiją – „darbiečius“ arba „tvarkiečius“, ant kurių pastaruoju metu pasipylė tikra lavina teisėsaugos tyrimų?
O galbūt tai tiesiog įprasta politinė kova ir konkurencija dėl populiarumo, galios svertų?
– Manau, pagrindinė priežastis, dėl kurios ši Vyriausybė prezidentei netiko nuo pat pradžių, buvo pradėta vadinti korumpuota, visiškai neįgalia, buvo tai, kad mes nepasidavėme spaudimui sudaryti valdančiąją koaliciją su konservatoriais.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Bet koalicijos nepavyko išardyti ir jau nebepavyks. Nemanau, kad to tikisi ar siekia ir pati prezidentė, nors jos sąjungininkė opozicija jau vis dažniau kalba, kad dabartiniams valdantiesiems reikia išsiskirstyti.
Pagrindinis prezidentės tikslas – kuo labiau susilpninti visų valdančiųjų partijų, pirmiausia socialdemokratų, pozicijas, kad po Seimo rinkimų atsirastų kuo daugiau galimybių formuoti konservatorių ir liberalų koaliciją, kad šiukštu nesusiformuotų dauguma, kurios šerdis būtų būtent socialdemokratai.
– Prezidentei D.Grybauskaitei viešai metėte kaltinimus, kad ji arba jos aplinka apie šios Vyriausybės korumpuotumą jums už nugaros pasakodavo kitų valstybių – Estijos, Latvijos, net Vokietijos – lyderiams.
– Taip, pavyzdžiui, buvęs Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis man yra sakęs, kad nereaguoja į jį pasiekiančią informaciją iš Lietuvos Prezidentūros apie korumpuotumą. Tokius dalykus liudijo ir Estijos kolegos.
Kai kurie mūsų ministrai man yra sakę, jog savo ausimis girdėjo, kaip renginiuose prezidentė kitų šalių vadovams, pavyzdžiui, Estijos, aiškino, kokia Vyriausybė korumpuota.
Situacija Vokietijoje buvo bene skaudžiausia.
Pati kanclerė Angela Merkel pradėjo klausinėti apie Vyriausybės santykius su prezidente ir kalbėti apie korupciją, viešuosius pirkimus, kaip apie pagrindinę Vyriausybės problemą. Akivaizdu, kad tai taip pat buvo nutekinta iš mūsų Prezidentūros.
T.Bauro nuotr.
Tokie dalykai man išvis nesuprantami ir nepriimtini.
– Prieš kelias dienas jūsų vadovaujama partija išplatino itin griežtą pareiškimą, kuriame D.Grybauskaitė tiesiai kaltinama nuolatiniu Vyriausybės puolimu, manipuliavimu teisėsauga.
Panašių socialdemokratų pareiškimų būta ir anksčiau. Tačiau, kiek „Lietuvos rytui“ žinoma, partijos vadovybėje visuomet vyko diskusija: vieni reikalavo pagaliau imti griežčiau priešintis prezidentei, o kiti, tarp jų ir jūs, laikėtės nuomonės, kad geriau elgtis tyliau.
Ar nemanote, jog tai buvo klaida? Galbūt jau persigalvojote? Juk šie dalykai, kuriuos dabar atvirai skelbiate, prilygsta karo paskelbimui.
– Iš tiesų partijoje visuomet vyko diskusija, kokios pozicijos laikytis. Dabar kantrybės taurė jau perpildyta.
Žmonės nebenori taikstytis su tuo, kai tiesiog ieškoma bet kokios melagingos informacijos, kad būtų galima apkaltinti Vyriausybę.
Bet kariauti su D.Grybauskaite nesiruošiu. Viena vertus, prezidentas yra renkamas tiesiogiai visos tautos, kita vertus, iš mūsų nesenos istorijos žinome, jog tokie karai baigiasi prezidento pergale. Juk jei prasideda karas, kuris nors vienas turi pasitraukti.
Skaudžiausia, kad tokie dalykai labai neigiamai atsiliepia valstybei tarptautinėje aplinkoje.
Be abejo, negaliu susitaikyti su tuo, kad taip elgiasi kita pusė, ir niekada nesutiksiu su nuolat eskaluojama Vyriausybės tariamos visuotinės korupcijos tema.
– Ar pritariate savo partijos pareiškimui, kad teisėsauga vėl tapo politinės kovos įrankiu?
– Taip, padėtis labai ydinga. Tačiau ji susiklostė dėl to, kad savo funkcijos neatlieka pagrindinė valstybės institucija Seimas. Teisėsaugos parlamentinė kontrolė tiesiog būtina, nebegalima toliau leisti griauti demokratijos.
Manau, kad jau ši Seimo pavasario sesija prasidės gana emocionaliai.
Į parlamentą pirmiausia bus kviečiami įvairių teisėsaugos institucijų vadovai. Bus klausiama apie tų institucijų vaidmenį ir darbo metodus – medžiagos ir savo veiksmų viešinimą ne laiku ir be ribų, visu tuo leidžiant politikams laisvai manipuliuoti siekiant savo tikslų.