Kadangi K.Prunskienė prieš ketverius metus patyrė insultą, ligos pasekmes jaučia iki šiol, jai sunku kalbėti, todėl buvusios politikės dabar apklausti neįmanoma. Teismas rėmėsi prie keliolika metų duotais jos parodymais.
K.Prunskienė Vyriausybei vadovavo nuo nepriklausomybės paskelbimo iki 1991 metų sausio 8 dienos.
K.Prunskienė įsitikinusi, kad Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią. „Vytautas Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė užstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje. Nepriklausomybės paskelbimas V.Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“, – yra kalbėjusi K.Prunskienė.
Premjere tapusi K.Prunskienė teigė kritiką ir spaudimą jautusi iš visų pusių – ir iš kairės, ir iš dešinės. Nesutarimai Lietuvoje buvo naudingi Sovietų Sąjungai.
Dešinieji politikai kritikavo, kad Vyriausybės veikla nepakankamai reformatoriška, o vėliau ją užsipuolė dėl kainų pakėlimo.
Jos teigimu, kainų pakėlimas buvo logiškas ir neišvengiamas Vyriausybės veiksmas, kuriam buvo ruošiamasi keletą mėnesių, o pakėlus kainas numatytos kompensacijos. Tačiau tai tapo vienu svarbiausių pretekstų pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe.
Tą pačią savaitę kainas pakėlė Estijos ir Latvijos Vyriausybės. „Kainas turėjo kelti visos trys Baltijos šalys, nes tai buvo svarbu. Nė vienos šalies Vyriausybė savo žmonėms negalėjo būti nei geresnė, nei blogesnė“, – aiškino K.Prunskienė.
Apklausiama Generalinėje prokuratūroje ji papasakojo ir apie savo atsistatydinimo, ir ją pakeitusio premjero Alberto Šimėno dingimo aplinkybes. Kur Sausio 13-osios naktį dingo A.Šimėnas, politikai tąkart ir neišsiaiškino.
Beje, teismas pradėjo skelbti jau mirusio tuomečio vicepremjero Romualdo Ozolo parodymus.
Dar per 1994 metais vykusias apklausas pirmosios Lietuvos Vyriausybės vicepremjeras Romualdas Ozolas kalbėjo: „Kelti kainas ir paleisti laisvos rinkos mechanizmą turėjo bet kuri ir bet kurios sudėties Vyriausybė“.
Vyriausybė gavo žinių, kad kai kurių Vilniaus įmonių valgyklose mėsos kaina buvo pakelt net dešimt kartų. Manoma, kad tai buvo specialiai surengta provokacija.
R.Ozolas buvo įsitikinęs, kad nepasitenkinimas dėl kainų pakėlimo buvo specialiai organizuotas Vilniaus mieste, ypač tarp rusakalbių
Politikas prisiminė, kad provokacijos prieš Lietuvą ir jos žmones vyko nuolat. 1991-aisiais, iš kartų po Naujųjų Metų, sovietų kariai pradėjo atvirai marširuoti po Vilnių.
Apie „Jedinstvo“ organizuotą mitingą dėl kainų prie parlamento rūmų buvo žinoma iš anksto. R.Ozolas nuo pat ankstaus ryto matė Z.Sierakausko gatve einančius protestuotojus ir stebėjosi, kad parlamento rūmai neaptverti net tvora. Paskambinęs į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) jis išgirdo, kad tuo turi rūpintis parlamento rūmų apsauga.
Kilus neramumams, R.Ozolas persikėlė gyventi į Vyriausybės patalpas ir namo grįždavo tik kartais. Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis jam davė pistoletą, kurios jis žadėjo niekada nepaleisti.
R.Ozolas prisiminė, kad tuomet prasidėjo jo vaikų terorizavimas. Dukterį grasinta išprievartauti, sūnus buvo užpultas ir žiauriai suspardytas kolektyviniuose soduose.
Atsistatydinus K.Pruskienės Vyriausybei, premjero pareigos buvo siūlomos ir R.Ozolui, bet jų ir V.Landsbergio požiūriai nesutapo. Premjeru paskyrus A.Šimėną, jie su Algirdu Brazausku sutiko likti vicepremjerais.
R.Ozolas buvo įsitikinęs, kad A.Šimėnas apie politikų susitarimus žinojo daugiau nei jie – jo pavaduotojai. Todėl A.Šimėnui dingus, R.Ozolas pamanė, jog jis turėjo kažkokią užduotį
R.Ozolas deputatams siūlė neskirti naujo Vyriausybės vadovo, nes A.Šimėnas kažkur yra. „Tai kur jis yra“, – paklausė V.Landsbergis ir pasiūlė R.Ozolui balsuoti už naują kandidatą.
Kas žinoma apie A.Šimėną, R.Ozolas turėjo paaiškinti ir parlamento posėdyje. „Nenorėdamas audrinti deputatų, pasakiau, kad A.Šimėnas išvažiavo ir jaudintis neverta, nes jis gali veikti pagal kokį nors kitą planą“.
V.Landsbergiui jis paaiškino, kad Sausio 13-osios vidurnaktį A.Šimėnas iš namų Turniškėse išvyko tarnybiniu automobiliu, bet jį paliko prie apsaugos vartų ir persėdo į privatų automobilį. Nustatyta, kad jis priklausė jo pažįstamam sportininkui.
Į V.Landsbergio kabinetą tądien atėjęs R.Ozolas jį pirmą kartą išvydo su neperšaunama liemene, neramiai vaikštinėjantį po kabinetą.
