Kadangi K.Prunskienė prieš ketverius metus patyrė insultą, ligos pasekmes jaučia iki šiol, jai sunku kalbėti, todėl buvusios politikės dabar apklausti neįmanoma. Teismas rėmėsi prie keliolika metų duotais jos parodymais.
K.Prunskienė Vyriausybei vadovavo nuo nepriklausomybės paskelbimo iki
1991 metų sausio 8 dienos.
K.Prunskienė įsitikinusi, kad Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų
su Maskva pradžią. „Vytautas Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė
užstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje. Nepriklausomybės
paskelbimas V.Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“, –
yra kalbėjusi K.Prunskienė.
Premjere tapusi K.Prunskienė teigė kritiką ir spaudimą jautusi iš visų
pusių – ir iš kairės, ir iš dešinės. Nesutarimai Lietuvoje buvo naudingi
Sovietų Sąjungai.
Dešinieji politikai kritikavo, kad Vyriausybės veikla nepakankamai
reformatoriška, o vėliau ją užsipuolė dėl kainų pakėlimo.
Jos teigimu, kainų pakėlimas buvo logiškas ir neišvengiamas Vyriausybės
veiksmas, kuriam buvo ruošiamasi keletą mėnesių, o pakėlus kainas
numatytos kompensacijos. Tačiau tai tapo vienu svarbiausių pretekstų
pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe.
Tą pačią savaitę kainas pakėlė Estijos ir Latvijos
Vyriausybės. „Kainas turėjo kelti visos trys Baltijos šalys, nes tai
buvo svarbu. Nė vienos šalies Vyriausybė savo žmonėms negalėjo būti nei
geresnė, nei blogesnė“, – aiškino K.Prunskienė.
Apklausiama Generalinėje prokuratūroje ji papasakojo ir apie savo
atsistatydinimo, ir ją pakeitusio premjero Alberto Šimėno dingimo
aplinkybes. Kur Sausio 13-osios naktį dingo A.Šimėnas, politikai tąkart
ir neišsiaiškino.
Beje, teismas pradėjo skelbti jau mirusio tuomečio vicepremjero Romualdo Ozolo parodymus.
Dar per 1994 metais vykusias apklausas pirmosios Lietuvos Vyriausybės
vicepremjeras Romualdas Ozolas kalbėjo: „Kelti kainas ir paleisti
laisvos rinkos mechanizmą turėjo bet kuri ir bet kurios sudėties
Vyriausybė“.
Vyriausybė gavo žinių, kad kai kurių Vilniaus įmonių valgyklose mėsos
kaina buvo pakelt net dešimt kartų. Manoma, kad tai buvo specialiai
surengta provokacija.
R.Ozolas buvo įsitikinęs, kad nepasitenkinimas dėl kainų pakėlimo
buvo specialiai organizuotas Vilniaus mieste, ypač tarp rusakalbių
Politikas prisiminė, kad provokacijos prieš Lietuvą ir jos žmones vyko
nuolat. 1991-aisiais, iš kartų po Naujųjų Metų, sovietų kariai pradėjo
atvirai marširuoti po Vilnių.
Apie „Jedinstvo“ organizuotą mitingą dėl kainų prie parlamento rūmų buvo
žinoma iš anksto. R.Ozolas nuo pat ankstaus ryto matė Z.Sierakausko gatve
einančius protestuotojus ir stebėjosi, kad parlamento rūmai neaptverti
net tvora. Paskambinęs į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) jis išgirdo, kad
tuo turi rūpintis parlamento rūmų apsauga.
Kilus neramumams, R.Ozolas persikėlė gyventi į Vyriausybės patalpas ir
namo grįždavo tik kartais. Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis
jam davė pistoletą, kurios jis žadėjo niekada nepaleisti.
R.Ozolas prisiminė, kad tuomet prasidėjo jo vaikų terorizavimas. Dukterį
grasinta išprievartauti, sūnus buvo užpultas ir žiauriai suspardytas
kolektyviniuose soduose.
Atsistatydinus K.Pruskienės Vyriausybei, premjero pareigos buvo siūlomos
ir R.Ozolui, bet jų ir V.Landsbergio požiūriai nesutapo. Premjeru
paskyrus A.Šimėną, jie su Algirdu Brazausku sutiko likti vicepremjerais.
R.Ozolas buvo įsitikinęs, kad A.Šimėnas apie politikų susitarimus žinojo
daugiau nei jie – jo pavaduotojai. Todėl A.Šimėnui dingus, R.Ozolas
pamanė, jog jis turėjo kažkokią užduotį
R.Ozolas deputatams siūlė neskirti naujo Vyriausybės vadovo, nes
A.Šimėnas kažkur yra. „Tai kur jis yra“, – paklausė V.Landsbergis ir
pasiūlė R.Ozolui balsuoti už naują kandidatą.
Kas žinoma apie A.Šimėną, R.Ozolas turėjo paaiškinti ir parlamento
posėdyje. „Nenorėdamas audrinti deputatų, pasakiau, kad A.Šimėnas
išvažiavo ir jaudintis neverta, nes jis gali veikti pagal kokį nors
kitą planą“.
V.Landsbergiui jis paaiškino, kad Sausio 13-osios vidurnaktį A.Šimėnas
iš namų Turniškėse išvyko tarnybiniu automobiliu, bet jį paliko prie
apsaugos vartų ir persėdo į privatų automobilį. Nustatyta, kad jis
priklausė jo pažįstamam sportininkui.
Į V.Landsbergio kabinetą tądien atėjęs R.Ozolas jį pirmą kartą išvydo su neperšaunama liemene, neramiai
vaikštinėjantį po kabinetą.