Tačiau šioje srityje jau galima pastebėti ir tam tikrų teigiamų poslinkių.
Antai viena ryškiausiai minėtą problemą įkūnijančių figūrų – Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovas I.Mikelionis, pasižymėjęs ne viena politinį atspalvį turinčia byla, neišsaugojo savo posto.
Nepadėjo nei Prezidentūros globa, nei skandalingas Policijos departamento spaudimas, raštu nurodinėjant prokuratūrai, kad departamento vadovu reikia skirti būtent I.Mikelionį.
Tačiau šią savaitę netrūko įvykių, primenančių, kad teisėsauga ne vienintelė yra užkrėsta politikavimo virusu. Tai priminė ratilai, tebesklindantys po Valstybės saugumo departamento (VSD) ir karinės žvalgybos viešos ataskaitos apie praėjusių metų grėsmes valstybei.
VSD Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) jau pateikė ataskaitoje anonsuotas Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numato baudžiamąją atsakomybę už valstybės stabilumui ir nacionaliniams interesams kenkiančią melagingą informaciją.
Šitokios kenkėjiškos veiklos požymiai nėra aiškiai apibrėžti, bet VSD jau pasidalijo samprotavimais, kad tai gali būti, pavyzdžiui, raginimai skirti daugiau lėšų švietimui, o ne gynybai, ar tiesiog „valstybės vadovų kritika“.
Dar garsesnis šūvis iš žvalgybininkų apkasų – ataskaitoje įrašytas mįslingas teiginys, iš kurio galima suprasti, kad Rusijos „žalieji žmogeliukai“ jau ne kartą buvo įsiveržę į Lietuvą.
Dokumente tai parašyta tarsi kaip apie faktą, tarsi kaip apie požymius.
Prieš keletą dienų NSGK pirmininkas A.Paulauskas sukonkretino, kad tie žmogeliukai „galėjo“ išsilaipinti Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, o premjeras A.Butkevičius pabrėžė, jog „tarnybos sureagavo laiku ir tinkamai“.
Bet ką reiškia tie „galėjo“, „laiku ir tinkamai“, niekas neįstengė paaiškinti – nei Seimo komiteto vadovas, nei premjeras, nei visos atsakingos tarnybos bei institucijos, kurios po tokio priešų „desanto“ privalėjo sukelti pasaulinį triukšmą, nes juk buvo pažeista ne tik Lietuvos, NATO narės, bet ir visos Europos Sąjungos siena.
Kai kalbama tik užuominomis, o viskas paslepiama po tikros ar menamos paslapties skraiste, gali susidaryti įspūdis, kad tai – tik pučiami burbulai. Kaip ir politikoje, kur kovojama dėl valdžios.
