Vilniaus Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas, socialinių mokslų daktaras, Edukologijos universiteto profesorius K.Ralys Didįjį penktadienį prieš Velykas nuvyko į savo gimtinę šalia Kelmės.
Aplankęs tėviškę ir motinos kapą jis mieste pasuko prie dviaukščio medinio namo, iš toli akį traukiančio tyra balta spalva. Čia anksčiau buvo klebonija, o dabar – parapijos namai.
Kaip ir praeityje, prie baltojo namo ir dabar nuolat būriuojasi vaikai.
Mintimis nusikėlęs į praeitį 50 metų kunigas prisiminė dramatiškąją dieną ir save, dar dvylikametį klapčiuką, žaidžiantį su bendraamžiais šaškėmis, domino. Klapčiukai padėdavo tvarkyti kapines – prie Kelmės bažnyčios šventoriaus tempdavo kryžius, kuriuos būdavo išvartę vandalai.
Buvo jau vėlus vasaros vakaras, temo, o iki Kęstučio namų – apie 8 kilometrai kelio. Klierikas Vladas Petraitis, tada studijavęs Kauno kunigų seminarijoje ir atlikęs vasaros praktiką Kelmėje, pakvietė kelis berniukus pernakvoti.
Nieko neįtardami vaikai pasiliko. Naktį V.Petraitis prisėlino prie Kęstučio.
„Tas žmogus nebuvo brutalus. Jis tai darė švelniai. Tą naktį aš buvau visapusiškai seksualiai išnaudojamas“, – „Lietuvos rytui“ prisipažino dvasininkas K.Ralys.
Viduje tapo laisvas
Tėvams Kęstutis bijojo prasitarti apie naktinį košmarą klebonijoje, tačiau jie apie tai sužinojo iš kitų žmonių ir uždraudė sūnui ten lankytis.
Vis dėlto jaunuolis nenusivylė dvasininkais ir pasirinko tą patį kelią, kuriuo ėjo ir jo prievartautojas. K.Ralys tapo pasiaukojusiu kunigu, mokslininku, dėstytoju, jo dėka buvo pastatyta bažnyčia Vilniuje, Pilaitės rajone. Tik kunigo pečius bėgant metams vis labiau slėgė akmuo, kurio jis ir nutarė pagaliau atsikratyti.
Didįjį penktadienį, kovo 25-ąją, K.Ralys priėjo prie baltojo parapijos pastato Kelmėje, įjungė išmanųjį telefoną ir prisipažino apie šio namo antrajame aukšte patirtą prievartą.
„Viduje aš tapau laisvas“, – kalbėjo K.Ralys, sutikęs „Lietuvos ryto“ žurnalistei duoti išsamų interviu.
Kunigo išpažintis atvėrė ne tik jo patirtą kančią, bet ir atskleidė Bažnyčios vadovų abejingumą aukai. Pasirodo, jau prieš keliolika metų K.Ralys vyskupams papasakojo apie vaikystėje patirtą prievartą. Tačiau niekas nuo to laiko nepasikeitė, aukšti dvasininkai nepajudino nė piršto, tyrimas nebuvo net pradėtas.
Jo skriaudikas V.Petraitis, pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos, buvo mįslingai įšventintas į kunigus ir toliau ramiai gyveno.
Dvasinių kančių kamuojamas kunigas K.Ralys buvo paliktas likimo valiai, pats ieškojo psichologų pagalbos.
Po atviro interviu profesorius K.Ralys žurnalistei prisipažino: „Man labai palengvėjo.“
Vadovybė žinojo ir anksčiau
– Ar vaikystėje kam nors esate pasakojęs apie patirtą lytinę prievartą? – paklausiau profesoriaus K.Ralio.
– Kai manęs vaikystėje to kažkas paklausė, aš tik susigūžiau, akis užsidengiau. Tais laikais baisu buvo apie tai netgi prasitarti.
O ir pasipasakoti neturėjau kam – kas būtų mane supratęs?
– Kas iš jūsų kolegų kunigų pirmieji sužinojo, kad būdamas vaikas nukentėjote nuo klieriko?
– Bažnyčios vadovybei tai buvo žinoma jau daugiau kaip prieš dešimt metų. Esu kalbėjęs su vyskupais. Viską žinojo ir kunigas Ričardas Doveika, dirbęs Vyskupų konferencijoje. Aš jam vienam pirmųjų pasakiau ir paprašiau pasikalbėti su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu.
Ir vėliau su aukštais dvasininkais esu apie tai kalbėjęsis. 2009 metais savo dramą papasakojau Šventojo Sosto apaštališkajam nuncijui Luigi Bonazzi. O mano nufilmuotą prisipažinimą neseniai pamatė ir dabartinis Vatikano atstovas Lietuvoje Pedro Lopezas Quintana. Kreipiausi į jį kaip į popiežiaus Pranciškaus atstovą.
– Ar kas nors pasikeitė?
– Niekas nesikeitė, kaip ir įprasta Lietuvoje. Šią savaitę buvau Dusetose, kur gyveno mano amžinatilsį sesuo. Daug alkoholio, degradavusių šeimų. Baisu. Taip pat – ir šioje istorijoje.
– Jums buvo skaudu, kad niekas nesikeitė?
– Gal ir buvo. Tačiau ką dar galėjau padaryti? Suprantu ir Bažnyčios vadovus, kuriems apie tai pasakiau, – juk per tuos įvykius kai kurie jų gyveno kitose šalyse.
Išpažintis – ne iš keršto
– Kodėl ryžotės prisipažinti dabar?
– Jau senstu. Įrašą su prisipažinimu neatsitiktinai padariau Didįjį penktadienį. Tai kančios penktadienis. O kančios nereikia su savimi nešiotis. Pirmiausia prisipažįsti sau, po to – ponui Dievui ir dar kam nors kitam.
– Tai nėra tyli išpažintis kam nors į ausį, jūs prabilote viešai. Tam reikia drąsos.
– Ginti tėvynę eidavo tie vyrai, kurie turėdavo drąsos. O bailiai likdavo ir tik aimanuodavo. Tačiau aš savęs su tais drąsuoliais nelyginu. Įrašą su mano trumpu prisipažinimu į internetą įdėjau ne pats, o tai padarė Ruklos klebonas Arnoldas Valkauskas. Mes kartu studijavome seminarijoje, jis puikiai mane supranta.
Po prisipažinimo man pasidarė gera dvasiškai, labai palengvėjo. Nors kilo didelis sujudimas. Ir dabar, kai su jumis kalbuosi, mano telefonas kaista nuo skambučių.
Kodėl tai padariau? Tikrai ne iš keršto. Nejaučiu niekam pykčio, nieko nesmerkiu. Neturiu tikslo ir reklamuotis, todėl sutikau duoti tik vienintelį interviu jums.
Mano tikslai kiti – prevencija ir vidinis apsivalymas Dievo akivaizdoje. Kartais reikia pasakyti tiesą ne tik vienai moterėlei.
Reikia pasakyti garsiai, kas iš tiesų vyksta istorijoje.
– Svarbu pasakyti tiesą ir sau pačiam?
– Žinoma! Kitaip neatsikratysi senojo gyvenimo! O po to jau gali laisvai jausdamasis eiti į priekį.
– Vis dėlto daug metų nešiojotės naštą širdyje.
– Kaskart, kai vykdavau pro tą vietą arba spaudoje skaitydavau skaudžias istorijas, man tai vėl sugrįždavo. Svarsčiau, kodėl turėčiau laikyti tą akmenį. Nutariau geriau nesinešioti jo iki grabo lentos, o išmesti ir pabaigti kančias. Tik taip galiu išgydyti save, padėti pagyti kitiems.
Sekmadieniais laikau mišias Vilniaus Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje. Nemažai žmonių po to ateina man padėkoti už homiliją – Dievo žodį. Raginu juos ne šnibždėti prie klausyklos, o aiškiai pasakyti, ką padarė.
Taip žmogus išlaisvėja.
Mes daug kalbame apie šventuosius danguje. Iš tiesų šventieji yra pirmiausia Žemėje – aš daug tokių žmonių sutinku. Gyvenime turi ieškoti perlų, tik ne kiekvienam pavyksta rasti.
– Galbūt jus pastūmėjo ir popiežiaus Pranciškaus nepakantumas kunigams pedofilams?
– Iš tiesų šis popiežius, jo atvirumas mano sieloje padarė perversmą. Ir kunigas A.Valkauskas, kuris daug savo paties gyvenime yra pakeitęs.
– Ar teko vėliau patirti kunigų priekabiavimą?
– Tokį sukrečiantį – tik kartą.
– Vadinasi, buvo ir daugiau vilionių?
– Žemėje yra daug nuodėmių. Bet aš nenorėdavau turėti artimų ryšių su tokiais.
Dabar daug kalbama apie saugų vairavimą. Jei vyksti pas draugus arba į restoraną, automobilio raktelius geriau palikti namie po pagalve.
Taip reikėtų elgtis ir susidūrus su priekabiautojais – nepasiduoti pagundai, neiti su velniu obuoliauti. Nes neatgausi nei terbos, nei obuolių.
– Prievartautojui nejaučiate pykčio. O nuoskaudą?
– Jį dažnai prisimenu maldoje, per mišias. Galbūt būtent jis man padėjo pasirinkti gyvenimo kelią – tapti doru kunigu ir atsidėti Bažnyčiai. Ja nenusivyliau.
Jei Dievas žmogų pašaukia, jis jam duoda ir ištvermės.
Esu tvirtas kaip ta uola iš Biblijos, ant kurios pastatyta Bažnyčia, ir pragaro vartai jos nenugalės. Kitaip sakant, nuodėmė nenugalės. Daug mąsčiau apie šį atvejį, dirbau su savimi. Tas atvejis man netgi suteikė stiprybės įvairiais gyvenimo momentais.
– Kodėl jūs toks atlaidus?
– Popiežius Pranciškus irgi sako: „Esu nuodėmingas.“ Todėl ir nenoriu nieko smerkti. Norėčiau išlikti tyras, apsivalęs ir einantis pirmyn pašaukimo keliu.
Skausmą išduoda akys
– Ar pedofilija labiausiai išsikerojusi tarp kunigų?
– Yra ir kariškių, ir bankininkų, ir ūkininkų. Ir šeimose visko būna.
– Kunigai juk turėtų būti dorybės pavyzdys.
– Daug žmonių suklumpa, išgeria, jų viduje vyksta karas. Taip ir su kunigais. Todėl apie tai pagaliau ir mūsų šalyje reikia nebijoti kalbėti, diskutuoti. Manau, reikia būti atviresniems dabartiniams gyvenimo iššūkiams.
Mūsų bendruomenės per greitai pasmerkia. Šie metai – Dievo gailestingumo. Reikia daugiau nuoširdumo, labiau užjausti. Jei Dievas paklaus: „Ką tu padarei“, ką jam atsakysime?
– Prie dangaus vartų jus pasitikęs to paklaus ir ką jam atsakysite?
– Gal jis manęs ten nepasitiks? O gal pasakys: „Nusidėjėli, ko tu čia atėjai?“ – nusijuokė K.Ralys. – Pirmiausia mes turime atlikti šventus darbus ir skleisti gėrį čia, Žemėje.
– Jums tenka guosti kitas pedofilų aukas?
– Tiesiai tokie žmonės nesako. Bet gali nujausti – kartais iš akių pamatai žmogaus skausmą, kad jį kažkas kankina, varžo. Pavyzdžiui, yra kunigų, kurie geria. Bet jų problema – ne alkoholis, ji sunkesnė. Tačiau žmonės bijo apie tai kalbėti.
Neseniai man paskambino kunigas, kuris kenčia nuo alkoholizmo. Aš jam jau buvau sakęs, kad turi ieškoti išeities. Manau, kad jis gali prabusti, kad mano atvirumas jam taip pat atvers akis.
Visada aš surandu paguodos žodžių žmonėms, kurie man pasisako apie savo skausmą. Jie pasveiksta ir ateina man padėkoti. Kartais tai nutinka po kelerių metų, kai jau būnu pamiršęs tą atvejį. Džiaugiuosi matydamas, kaip buvęs lozorius prisikėlė iš mirusiųjų.
Šalia pamatė berniukus
– Ar jums kiti kunigai yra kalbėję apie patirtą prievartą?
– Lietuvoje apie tai dar vengiama kalbėti, galiu tik nujausti. O Amerikoje teko išgirsti. Mūsų šalyje vis dar bijoma šios temos.
– Nebijote, kad davatkos jus už atvirumą pasmerks?
– Man ir davatka – Dievo kūrinys, pamaldi mergaitė, – nusijuokė K.Ralys. – O jeigu kas nors nori mane smerkti, tegul paima savo kryžių ir neša į Kryžių kalną. Ne ant kito uždeda, o ten pastato. Gal jie patys neišsilaisvinę iš nuodėmės, gal dar turi atlikti daug gerų darbų?
Vienas tokių gerų darbų įvyko – tai mano prisipažinimas.
Bet nenoriu, kad mane ir garbintų. Visi mes esame Dievo kūriniai – juos reikia gerbti.
– Ar jums teko dar kartą susitikti su savo prievartautoju? Ar jis atsiprašė?
– Kai mokiausi Kauno kunigų seminarijoje, jis ten vieną dieną atvažiavo. Tada labai bijojau su juo susitikti akis į akį.
Po to jis dirbo Baltarusijoje. Buvau ten nuvykęs pasikalbėti. Susitikimas buvo trumpas. Iš to, ką pamatė mano akys, iš jį supančios aplinkos supratau, kad tie dalykai nepasikeitė.
– Jį ir Baltarusijoje supo berniukai?
– Jeigu atvirai, taip ir buvo. Todėl jam nieko nebepasakiau.
Po to nusiunčiau į Vitebsko vyskupiją atviruką. Bet ne iš keršto. Nežinau, kur jis dabar, gal jau nėra šioje Žemėje, gal jau su Dievu aiškinasi.
Pradžia. Rašinio tęsinys – rytoj. Jei esate nukentėjęs nuo kunigų prievartos arba žinote tokius asmenis, rašykite straipsnio autorei: rasa.karmazaite@lrytas.lt
