Jo parodymai buvo pagarsinti Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme (VAT). Apklausti šio liudytojo teisme dėl silpnos sveikatos nebuvo galimybės.
V.Kondratavičius pasakojo, jog 1991 metais dažnai gaudavo užduočių stebėti įvairius susirinkimus ir mitingus. Jiems reikėjo įrašinėti įrašinėti lyderių kalbas, o kai kuriuos jų sekti.
KGB vadovai kartais reikalaudavo net tiesioginių transliacijų iš įvykių vietos, prašydavo padaryti kalbų įrašus. Jie buvo žiūrimi KGB būstinėje, o kartais seklių buvo prašoma nunešti į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą (LKP CK) komitetą, kur juos žiūrėdavo ir komentuodavo nemažai darbuotojų.
Partijoje būstinėje žvalgai įrašų nepalikdavo. Vėliau juos turėdavo perrašyti į kasetes ir atiduoti KGB operatyviniam techniniam skyriui.
Iits slapta veikusio poskyrio patalpos buvo Vilniaus centre, Akmenų gatvėje. Tačiau vieną dieną jas netikėtai demaskavo su filmavimo grupe atėjęs politikas Romualdas Ozolas. Tuomet patalpose tyčia pradėtas remontas, o kagėbistai užduočių laukdavo namuose arba garaže Vingrių gatvėje.
Šiame garaže 1991 metų pradžioje visiems Lietuvos KGB darbuotojams buvo išdalinti ginklai – daugiausiai „Makarov“ pistoletai.
V.Kondratavičius vienams savo vadovų Vytautui Šauliui priekaištavo, kad ginklai išduodami nepaaiškinus jų naudojimo taisyklių.
Kodėl išduodami ginklai, ir kodėl juos visada reikia nešioti, darbuotojams nebuvo aiškinama. V.Kondratavčius teigė, kad KGB turėjo ir automatų, bet jie buvo laikomi centrinėje būstinėje – dabartinėse VAT patalpose.
V.Kondratavičius per apklausą atskleidė, kad KGB turėjo patalpas ir Vilniaus televizijos bokšte – vienam iš aukštų, esančių virš restorano. Ant bokšto buvo ir viena KGB antena, skirta palaikyti ryšį su Kauno skyriumi, todėl kai kurie KGB darbuotojai turėjo leidimus užeiti į šį pastatą.
V.Kondratavičius prie Televizijos bokšto buvo ir Sausio 13-osios naktį, bet teigė jokių darbo užduočių ten neatlikęs.
Jis gyveno visai netoli televizijos bokšto, todėl ten patraukė su draugu. Sušalę vyrai grįžo pas draugą namo, išgėrė ir išgirdo, kad šaudo tankai.
Iš žmonos sužinojęs, kad prie bokšto išėjusi ir jo dukra, V.Kondratavičius vėl grįžo į karštų įvykių vietą.
Pareigūnas suprato, kad prie bokšto esantis tankas šaudo tuščiai šoviniais, o jo pabūklas nukreiptas į viršų. „Žinojau, kad ir šaudant tuščiais šoviniais galima pažeisti klausą, todėl žmonėms liepiau trauktis nuo tankų.
Buvau išgėręs, bet tiesą pasakius, buvo baisu“, – savo įspūdžius prokurorams yra pasakojęs buvęs žvalgybininkas.
Užduotis šokiravo seklį
Lietuvos KGB pareigūnai žmones stebėjo net per Sausio 13-osios aukų laidotuves. Itin slaptame Operatyvinio sekimo skyriuje dirbęs Vitalijus Dalinda pasakojo, jog jie turėjo kontroliuoti aplinką, kur buvo pašarvoti žuvusieji.
„Mums reikėdavo stebėti besirenkančius žmones, jų nuotaikas. Kartais mūsų vadovų užduotys net šokiruodavo“, – prisiminė V.Dalinda. Jis įsitikinęs, kad ta informacija buvo reikalinga Maskvai.
Jis dažniausiai stebėdavo aplinką prie Aukščiausios tarybos rūmų ir turėjo sekti svarbiausius asmenis – Vytautą Landsbergį, Virgilijų Čepaitį. Žvalgybininkai turėdavo žinoti, kur ir kada jie važiuoja.
Sekami jautėsi ir patys KGB pareigūnai. Žvalgybininkai gaudavo užduočių sekti savo kolegas, nes Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, kai kurie darbuotojai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos Valstybės saugumo departamentu (VSD). „Apie tai kažkaip labai greitai sužinodavo mūsų vadovybė“, – sakė buvęs pareigūnas. Seklių taikinyje po vieno susitikimo buvo atsidūręs ir V.Dalinda su žmona.
KGB pareigūnai žinojo, jog savo žvalgybos struktūrą kuria ir Aukščiausiosios Tarybos apsaugos vadovas Artūras Skučas. Kagėbistai jautė jų sekimą ir spaudimą, todėl vadovai priėmė sprendimą jiems išdalinti ginklus.
Tačiau dauguma KGB darbuotojų tuo metu dirbdavo namuose, todėl vadovai baiminosi, kad jie gali pasiduoti provokacijoms ir ginklą panaudoti be reikalo. Dėl to vadovai vėliau nusprendė ginklus surinkti, ypač iš žemesnio rango pareigūnų.
