Viskas prasidėjo mokyklos suole
Didžiulės šeimynos mama Jūratė Keraminienė pasakojo, kad su vyru susipažino dar mokykloje. „Mokėmės vienoje klasėje. Iš pradžių buvome tiesiog labai geri draugai, tačiau vėliau viskas išaugo ir tapom pora“, – prisiminė Jūratė.
Abu gausios šeimynos tėvai yra kilę iš Utenos rajono. Mamos šaknys – Užpaliuose, kur ir dabar gyvena šeimyna. Tėtis Eugenijus kilęs iš Tarvydžių, esančių už keleto kilometrų nuo Užpalių.
Tiek Jūratė, tiek jos vyras augo nemažose šeimose. Mama Jūratė augo su dviem seserimis, o tėtis Eugenijus turi septynis brolius ir seseris. J. Keraminienė pasakojo, kad visada norėjo didelės šeimos. „Sakydavau, kad turėsiu mažiausiai tris ar keturis vaikus, o seserys juokdavosi iš manęs“, – pasakojo didžiulės šeimynos mama.
Jūratė ir Eugenijus susilaukė keturių savo vaikų – trijų sūnų ir pagrandukės dukros. Vyriausiajam sūnui 34-eri, o dukrai 24-eri metai.
Vaikų globa – noras atsilyginti už gerumą
Jūratė pasakoja, kad mintis globoti vaikus atėjo, kai savų teturėjo du. Ji pasakoja, kad tada dar jaunos šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. „Buvo visokių sunkumų, tačiau visada sulaukėme gerų žmonių pagalbos. Kartais jie padėdavo net neprašyti“, – pasakojo J. Keraminienė.
Šeimai atsistojus ant kojų ir tvirčiau įsikabinus į gyvenimą Jūratė ir Eugenijus Keraminai nusprendė, kad nori už gautą gerą atsilyginti geru. Jie nutarė, kad tai padarys suteikdami namus ir šeimą keliems šilumos ir tėvų meilės išsiilgusiems vaikams. Jūratė pasakojo, kad jiedu su vyru nuvažiavo į dar tada vadinamą internatą. Tačiau netrukus sužinojo, kad laukiasi trečio vaiko, o po to ir ketvirto. Pasitarę Keraminai nusprendė, kad luktelės, kol paaugs jų pačių vaikai.
„Vieną dieną, kai vaikai jau buvo šiek tiek paaugę, važiavom ar į Palangą, ar kur... net nepamenu. Buvo ilgoka kelionė. Sustojome pašte, aš užėjau susimokėti mokesčių ir nusipirkau žurnalą. Jame kaip tik rašė apie šeimynas, jų sukūrimą. Važiuodama garsiai skaičiau tą straipsnį vyrui“, – prisiminimais dalijosi Jūratė.
Jūratė ir Eugenijus sužinojo, kad Anykščių rajone jau yra įsikūrusi panaši šeimyna. Jie nuvyko jų aplankyti, pasikalbėti. „Tai iš tikrųjų labai šaunūs žmonės. Pakalbėjome su jais apie globą, apie vaikus. Jie mums davė patarimų, pasidalino patirtimi“, – kalbėjo mama.
Neilgai trukus tėvai peržengė Vaikų teisių apsaugos tarnybos slenkstį. Pareiškė norą globoti vaikus ir, kaip pati Jūratė sako, taip viskas ir prasidėjo.
Iš pradžių šeimynos oficialus pavadinimas tuo metu buvo „Jūratės ir Eugenijaus Keraminų Šv. Teresės globos šeimyna“. Tačiau prieš keletą metų vykusio šeimynų perregistravimo metu tėvai, pasitarę su vaikais, nusprendė savo šeimyną vadinti tiesiog „Šv. Teresės šeimyna“.
Tokios didelės šeimos nesitikėjo
Iš pradžių į šeimyną atkeliavo keturi vaikai, po to – dar du. Jūratė pasakojo, kad galvojo jog tuo viskas ir baigsis. Sako, tikrai negalvojusi, kad jų namuose užaugs net 27 vaikai.
„Tikrai nebuvo to planuose, bet kažkaip gyvenimas savo reguliuoja ir į savus rėmus įstato, – pasakojo J. Keraminienė. – Vis susisiekdavo iš Vaikų teisių ir sakydavo, kad tai čia dviem vaikams globos reikia, tai čia trys labai blogoje padėtyje. Kažkaip pamatai tų vaikų akis ir atrodo, kad persekios visą gyvenimą, kad atstūmei, kad nepriėmei.“
Visi broliai ir sesės
Jūratė pasakoja, kad sprendimą priimti į savo namus daugiau vaikų jiedu su vyru aptarė su savo keturiais biologiniais vaikais. „Klausėme ar jie tam pritaria. Vyriausiam sūnui tuo metu buvo 12 metų. Jie visi sakė, kad sutinka, tik prašė, kad jie nebūtų vyresni už vyriausią mūsų vaiką“, – kalbėjo mama Jūratė.
Pagrindinis Keraminų tikslas buvo, kad visi vaikai jaustųsi mylimi. Jie stengėsi niekada neskirti kur jų vaikai, o kur globojamieji. „Visi mums buvo ir yra savi. Iš visos širdies galiu pasakyti, kad stengėmės niekada neskirti“, – sako Jūratė.
Paklausus, kaip bendrauja jų biologiniai vaikai ir globotiniai, Jūratė pasidžiaugė, kad bendravimas tarp jų – labai gražus. Ji pasakojo, kad vaikai vieni kitus vadina broliais ir seserimis. „Kai reikia kam nors pristatinėja vienas kitą, tai visada sako, kad čia jų brolis ar jų sesuo. Vienas mūsų vaikų buvo patekęs į avariją, tai vyriausias sūnus vis sakė, kad brolis pateko į nelaimę, kad broliui reikia pagalbos“, – vaikų bendravimu džiaugėsi didelės šeimynos mama.
Šiuo metu Jūratės ir Eugenijaus namuose gyvena 13 nepilnamečių vaikų. Po vienu stogu darniai gyvena 5 berniukai ir 8 mergaitės. Jauniausias iš vaikų – vos pustrečių metukų.
Gyvenimas – kaip ir visų
Keraminų namuose vaikai auga nuo mažumės. Vieni čia atkeliavo keleto mėnesių, kiti – keleto metų. Palaipsniui į namus ateina vieni vaikai, kiti, jau suaugę, išeina. „Juk nebuvo taip, kad man iš karto atvežė 13 vaikų ir liepė augint“, – juokiasi Jūratė.
Ji pasakojo, kad vaikai, užaugę ar vis dar augantys, jos namuose yra geri ir draugiški. Dalis jų lanko būrelius, groja muzikos instrumentais.
Paklausus apie iškylančius sunkumus, Jūratė sako, kad jų yra kaip ir visose kitose šeimose. „Žmogaus tos galimybės yra didelės, tik kad mes tas galimybes ne visada panaudojam. Jeigu norim tai ir galim. Atsisakai, kas yra nenaudinga – kokio sėdėjimo prie kompiuterio ar televizoriaus. Tiesiog darai tai, kas reikalinga ir pasidarai. Nepasakyčiau, kad mūsų gyvenimas yra sunkesnis, sudėtingesnis gyvenimas nei pas kitus eilinius žmones“, – kalbėjo J. Keraminienė.
Prašyti pagalbos neapsimoka
Šeima gyvena name, kuriame anksčiau buvo įsikūręs vaikų darželis. 480-ies kvadratinių metrų pastatą jie įsigijo aukciono būdu ir pavertė jį šeimos namais. Jūratė pasakojo, kad vyresni vaikai padeda su mažųjų priežiūra bei namų ruoša.
Keraminai anksčiau planavo pasisamdyti žmogų, kuris padėtų gausiai šeimai pagaminti maistą. Tačiau Jūratė sako, kad tame – daugiau vargo nei naudos. Pasisamdžius tokį žmogų, jiems tektų mokėti ir buhalterei, ir „Sodrai“. Jūratė ir Eugenijus nusprendė, kad taip tik atims dalį pinigų iš vaikų, o ir pasamdytas žmogus neuždirbs pakankamai.
Eugenijus yra Užpalio seniūnas. Šeimyna nusprendė, kad Jūratė dirbs namuose. Turint tiek vaikų ji nemato galimybių eiti dirbti – juk kažkas turi rūpintis ir vaikais, ir buitimi.
„Mes negauname atostogų. Mes nesame dirbantys. Tarkime, jei norėtume nusipirkti kažką išsimokėtinai – negalėtume. Mes tikrai nesiskundžiame. Patys pasirinkome tokį gyvenimą ir jį gyvename. Tik pastebime, kad šeimynų įstatymas per tuos 18 metų keitėsi kelis kartus. Paskutinį kartą keitėsi į blogesnę pusę“, – pasakojo mama Jūratė.
Įsivaikinti neplanuoja
Paklausus ar planuoja įsivaikinti vaikų, Jūratė atsakė, kad įsivaikinimas yra sveikintinas dalykas, tačiau jie to daryti neplanuoja.
„Aš visada buvau ir būsiu jų mama. Mes visada būsime jų tėvai ir visada padėsime kuo tik galėsime. Nemanau, kad keistųsi nuo to ar įsivaikintumėme ar ne. Jie visi yra mūsų vaikai“, – teigia didžiulės šeimynos mama.
Atsiliepia tik geruoju
Utenos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Jovita Strazdienė buvo ta, kuri šeimyną užregistravo į projekto „Už saugią Lietuvą“ geruosius pavyzdžius.
Ji sako, kad su šia šeimyna pabendrauti reikėtų visiems. Viena iš globėjams būtinų sąlygų – leisti vaikams žinoti savo biologines šaknis. J. Strazdienė pasakojo, kad šios šeimynos tėvai geba labai leisti savo globojamiems vaikams bendrauti su savo biologiniais tėvais.
Ūkininkė Vesta Vaškelienė teigia, kad tai labai draugiška ir darni šeimyna. Tėvai su vaikais atlieka visus ūkio ir buities darbus, taip jie mokosi gyventi savarankiškai. Jūratė ir Eugenijus rūpinasi, kad vaikai įgytų kuo geresnį išsilavinimą. Daugelis iš globojamųjų yra baigę ar šiuo metu mokosi Utenos muzikos mokykloje. Vaikai mielai koncertuoja ir seniūnijos, ir savivaldybės, ir kitų organizacijų rengiamose šventėse.
Virginija Stukienė, kuri pati augina 5 vaikus, pasakojo, kad tai labai atsakinga ir rūpestinga šeima. Ugdo vaikus būti atsakingais, moko socialinių įgūdžių. Tai labai katalikiška šeima, kurios vaikai visada vieni kitus labai rūpestingai globoja miestelio bažnyčioje ar seniūnijoje vykstančių renginių metu. Šeimynos tėvai savo globotiniams yra nupirkę ir įvairių paukščių bei gyvūnų. Vaikai jais labai atsakingai rūpinasi.
