„Nei galvojau, nei svajojau, jog bus muziejus“, – šypsosi K.Kubilius.
Visos transporto priemonės yra senesnės nei 30-ies metų, beveik visos –
pagamintos Sovietų sąjungoje.
„Anksčiau buvo lengviau įsigyti tokių mašinų. Vieną nupirkau, kitą
pasiūlė draugas. Jos buvo važiuojančios, man labai gražios. Na, ir
prasidėjo“, – kolekcionavimo pradžią linksmai prisiminė K.Kubilius.
Pirmasis pirkinys – lengvasis automobilis „Volga“. Savininkas ją buvo
įsigijęs pagal paskyrą. Sovietų laikais mašinos buvo parduodamos tik
tokiu būdu.
K.Kubilius džiaugėsi, jog „Volga“ buvo puikios būklės, tenuriedėjusi
1400 kilometrų, nes savininkas ja naudojosi labai taupiai.
Dar vienas eksponatas marijampoliečio kolekcijoje, 1959 metų motoroleris
„Viatka“, nuriedėjęs tik 93 km.
„1959 metais keitėsi pinigai. Žmogus nusprendė investuoti – nusipirko
„Viatka“ ir pastatė garaže, nevažinėjo“, – pirkinio istoriją pasakojo
K.Kubilius.
Verslininkas visiškai tvarkingą automobilį VAZ 21061 nusipirko iš
garbaus amžiaus anykštėno. Jis per 32 metus savuoju „Žiguli“ buvo
nuvažiavęs 35 tūkst. kilometrų.
K.Kubiliaus muziejuje išrikiuoti įvairių metų automobiliai VAZ, Moskvič,
GAZ, ZAZ. Marijampolietis prisimena visų jų istorijas bei buvusius
savininkus.
„Neįgaliojo automobilį SZD Invalido, gamintą 1980-aisiais, pirkau
giliame Lietuvos kaime. Šią mašiną su motociklo motoru tėvas buvo
nupirkęs savo sveikam sūnui, kad šis galėtų važinėti į mokyklą.
1953 metų „Moskvič“ pirkau iš vilniečio. Jis ilgai jį restauravo, tačiau
nebaigė. Aš nupirkau, ir „Moskvič“, kaip ir kitas mašinas ir motociklus,
restauravo du nagingi mano meistrai.
Latvišką 1957 metų GAZ 67, eksperimentinį modelį, kurio kėbulas yra
medinis, pirkau metalų laužyne.
Šiuo metu dar restauruojame 1958 metų medinį „Moskvič“.
Man mieliausias yra 1948 metų šarvuotas automobilis ZIM. Tai reta
mašina. Iš viso jų buvo pagaminta apie 20 tūkst.
Beje, visose mano transporto priemonėse detalės yra originalios. Jų
ieškome kaimuose, turguose, internete.
Prieš dvejus metus pradėjome restauruoti automobilį „Čaika“, kurių anais
laikais buvo pagaminta tik tūkstantis. Detalių paieška yra labai
sudėtinga“,– pasakojo senienų gerbėjas ir puoselėtojas K.Kubilius.
Jis pripažįsta, jog jo hobis yra brangus, ir juokdamasis priduria:
„Tačiau kiti važiuoja į Sibirą meškų šaudyti. Pinigai – ne turtas. Va,
čia (mosteli į mašinas.– Red.) yra turtas“.
Marijampolietis sukaupė įvairių markių 1953–1991 metų motociklų: IŽ,
JAWA, Ural, Dnepr ir kt.
„Rusiški motociklai – prasti. Būdavo vieną dieną važiuoji, o kelias
remontuoji. Mieliausi prisiminimai, aišku, apie JAWA. Pats tokį turėjau
jaunystėje. JAWA anais laikais daug problemų išspręsdavo“, – šelmiškai
šypsojosi K.Kubilius. Sovietmečiu tokią transporto priemonę turintis
vaikinas sulaukdavo ypatingo merginų dėmesio.
Bene įdomiausia ryškiaspalvio motociklo, kuriuo sovietmečiu važinėjo
tuomečio Kapsuko milicininkai, istorija.
„Šį motociklą „Ural“ turėjo alytiškių šeima, kuri skyrėsi. Vyras turėjo
motociklą, o jo žmona – „liulką“ (priekabą). Man pavyko juos sutaikyti,
o po to už 500 litų nusipirkau visą motociklą“, – pasakojo K.Kubilius.
Jis neslepia, jog šiais laikais vis sunkiau rasti senienų, o jų
turintieji prašo pernelyg didelių pinigų.
„Anksčiau gan neblogą seną daiktą nupirkdavai už juokingus pinigus,
kadangi tai buvo laikas, kai žmonės iš rusiškų mašinų perėjo į
vakarietiškas. Šiais laikais pigiai nupirkti nebeįmanoma.
Dabar pardavėjai internete lygina kainas: už kiek tokią senieną pirktų,
pavyzdžiui, Vokietijoje.
Niekam nelinkėčiau pradėti dabar kolekcionuoti – labai sunku“, –
prisipažino verslininkas K.Kubilius.
Visi per ketvirtį amžiaus sukaupti marijampoliečio eksponatai yra
važiuojantys. Kai kurie jų dalyvauja įvairių miestų šventėse.
K.Kubilius savo giminių rate yra vienintelis kolekcionierius. Jis
nebeskaičiuoja, kiek jam kainavo restauruoti transporto priemones,
įrengti joms tinkamas patalpas.
„Buvusios kepyklos pastatą pirkau labai apleistą, tačiau dar ne visai
nuniokotą. Atkreipkite dėmesį, – visur metalinės grindys. Patalpas
nupirkau, kol nespėjo išlupti grindų“, – sakė K.Kubilius.
Sūduvoje gimusį ir augusį verslininką kartais glumina, ko gero,
tradicinis suvalkietiškas klausimas: „Kokia tau nauda iš šitos
kolekcijos?“.
Marijampolietis sako nesivaikantis jokios naudos: į jo muziejų
lankytojai priimami be jokio mokesčio; be to, verslininkas visą
technikos lobyną norėtų padovanoti Marijampolės miestui.
„25 metus dirbau statybininku, po to 25 metus užsiėmiau transporto
verslu. Ir visur man sekėsi. Šis muziejus yra mano gyvenimo projektas.
Mano metų žmonės į šį muziejų atvažiuoja su nostalgija. Ne sovietų
laikams, o savo jaunystei. Eksponatai sukelia daug prisiminimų“, –
kalbėjo K.Kubilius.
Pirmame muziejaus aukšte eksponatams darosi ankšta, todėl verslininkas
antrame buvusios kepyklos aukšte suremontavo dar 2 tūkst. kvadratinių
metrų.
Marijampolietis kruopščiai prižiūri ir didžiules patalpas, ir
eksponatus.
„Nuo visų transporto priemonių nuolat nuvalomos dulkės. Kas savaitę
pamerkiu rožių puokštę. Kadangi patalpoje tik 10 laipsnių šilumos, jos
puikiai išsilaiko“, – sakė K.Kubilius.
Verslininkas pasakojo, jog pavadinimą muziejui rinko ir bičiuliai, ir
artimieji. Buvo siūlomi patys įvairiausi, tačiau kolekcionieriui
labiausiai patiko jo sesers pasiūlytas pavadinimas – „Kubilkiemis“.
Muziejaus lankytojai automobilių salėje atkreipia dėmesį į ant sienos
kabančią didžiulę nuotrauką.
Ji K.Kubiliui kelia ypatingus sentimentus.
„Šiai nuotraukai – 60 metų. Fotografuota Vinčų kaime, netoli
Marijampolės. kuriame aš gimiau. Prie tėvelio motociklo vairo sėdi
paauglys mano brolis, o aš – penkiametis – priekaboje. Išdidinau šią
šeimos nuotrauką ir pakabinau muziejuje. Manau, ji čia labai tinka“, –
su slepiamu jauduliu kalbėjo K.Kubilius.
˙