„Nei galvojau, nei svajojau, jog bus muziejus“, – šypsosi K.Kubilius.
Visos transporto priemonės yra senesnės nei 30-ies metų, beveik visos – pagamintos Sovietų sąjungoje.
„Anksčiau buvo lengviau įsigyti tokių mašinų. Vieną nupirkau, kitą pasiūlė draugas. Jos buvo važiuojančios, man labai gražios. Na, ir prasidėjo“, – kolekcionavimo pradžią linksmai prisiminė K.Kubilius.
Pirmasis pirkinys – lengvasis automobilis „Volga“. Savininkas ją buvo įsigijęs pagal paskyrą. Sovietų laikais mašinos buvo parduodamos tik tokiu būdu.
K.Kubilius džiaugėsi, jog „Volga“ buvo puikios būklės, tenuriedėjusi 1400 kilometrų, nes savininkas ja naudojosi labai taupiai.
Dar vienas eksponatas marijampoliečio kolekcijoje, 1959 metų motoroleris „Viatka“, nuriedėjęs tik 93 km.
„1959 metais keitėsi pinigai. Žmogus nusprendė investuoti – nusipirko „Viatka“ ir pastatė garaže, nevažinėjo“, – pirkinio istoriją pasakojo K.Kubilius.
Verslininkas visiškai tvarkingą automobilį VAZ 21061 nusipirko iš garbaus amžiaus anykštėno. Jis per 32 metus savuoju „Žiguli“ buvo nuvažiavęs 35 tūkst. kilometrų.
K.Kubiliaus muziejuje išrikiuoti įvairių metų automobiliai VAZ, Moskvič, GAZ, ZAZ. Marijampolietis prisimena visų jų istorijas bei buvusius savininkus.
„Neįgaliojo automobilį SZD Invalido, gamintą 1980-aisiais, pirkau giliame Lietuvos kaime. Šią mašiną su motociklo motoru tėvas buvo nupirkęs savo sveikam sūnui, kad šis galėtų važinėti į mokyklą.
1953 metų „Moskvič“ pirkau iš vilniečio. Jis ilgai jį restauravo, tačiau nebaigė. Aš nupirkau, ir „Moskvič“, kaip ir kitas mašinas ir motociklus, restauravo du nagingi mano meistrai.
Latvišką 1957 metų GAZ 67, eksperimentinį modelį, kurio kėbulas yra medinis, pirkau metalų laužyne.
Šiuo metu dar restauruojame 1958 metų medinį „Moskvič“.
Man mieliausias yra 1948 metų šarvuotas automobilis ZIM. Tai reta mašina. Iš viso jų buvo pagaminta apie 20 tūkst.
Beje, visose mano transporto priemonėse detalės yra originalios. Jų ieškome kaimuose, turguose, internete.
Prieš dvejus metus pradėjome restauruoti automobilį „Čaika“, kurių anais laikais buvo pagaminta tik tūkstantis. Detalių paieška yra labai sudėtinga“,– pasakojo senienų gerbėjas ir puoselėtojas K.Kubilius.
Jis pripažįsta, jog jo hobis yra brangus, ir juokdamasis priduria: „Tačiau kiti važiuoja į Sibirą meškų šaudyti. Pinigai – ne turtas. Va, čia (mosteli į mašinas.– Red.) yra turtas“.
Marijampolietis sukaupė įvairių markių 1953–1991 metų motociklų: IŽ, JAWA, Ural, Dnepr ir kt.
„Rusiški motociklai – prasti. Būdavo vieną dieną važiuoji, o kelias remontuoji. Mieliausi prisiminimai, aišku, apie JAWA. Pats tokį turėjau jaunystėje. JAWA anais laikais daug problemų išspręsdavo“, – šelmiškai šypsojosi K.Kubilius. Sovietmečiu tokią transporto priemonę turintis vaikinas sulaukdavo ypatingo merginų dėmesio.
Bene įdomiausia ryškiaspalvio motociklo, kuriuo sovietmečiu važinėjo tuomečio Kapsuko milicininkai, istorija.
„Šį motociklą „Ural“ turėjo alytiškių šeima, kuri skyrėsi. Vyras turėjo motociklą, o jo žmona – „liulką“ (priekabą). Man pavyko juos sutaikyti, o po to už 500 litų nusipirkau visą motociklą“, – pasakojo K.Kubilius.
Jis neslepia, jog šiais laikais vis sunkiau rasti senienų, o jų turintieji prašo pernelyg didelių pinigų.
„Anksčiau gan neblogą seną daiktą nupirkdavai už juokingus pinigus, kadangi tai buvo laikas, kai žmonės iš rusiškų mašinų perėjo į vakarietiškas. Šiais laikais pigiai nupirkti nebeįmanoma.
Dabar pardavėjai internete lygina kainas: už kiek tokią senieną pirktų, pavyzdžiui, Vokietijoje.
Niekam nelinkėčiau pradėti dabar kolekcionuoti – labai sunku“, – prisipažino verslininkas K.Kubilius.
Visi per ketvirtį amžiaus sukaupti marijampoliečio eksponatai yra važiuojantys. Kai kurie jų dalyvauja įvairių miestų šventėse.
K.Kubilius savo giminių rate yra vienintelis kolekcionierius. Jis nebeskaičiuoja, kiek jam kainavo restauruoti transporto priemones, įrengti joms tinkamas patalpas.
„Buvusios kepyklos pastatą pirkau labai apleistą, tačiau dar ne visai nuniokotą. Atkreipkite dėmesį, – visur metalinės grindys. Patalpas nupirkau, kol nespėjo išlupti grindų“, – sakė K.Kubilius.
Sūduvoje gimusį ir augusį verslininką kartais glumina, ko gero, tradicinis suvalkietiškas klausimas: „Kokia tau nauda iš šitos kolekcijos?“.
Marijampolietis sako nesivaikantis jokios naudos: į jo muziejų lankytojai priimami be jokio mokesčio; be to, verslininkas visą technikos lobyną norėtų padovanoti Marijampolės miestui.
„25 metus dirbau statybininku, po to 25 metus užsiėmiau transporto verslu. Ir visur man sekėsi. Šis muziejus yra mano gyvenimo projektas.
Mano metų žmonės į šį muziejų atvažiuoja su nostalgija. Ne sovietų laikams, o savo jaunystei. Eksponatai sukelia daug prisiminimų“, – kalbėjo K.Kubilius.
Pirmame muziejaus aukšte eksponatams darosi ankšta, todėl verslininkas antrame buvusios kepyklos aukšte suremontavo dar 2 tūkst. kvadratinių metrų.
Marijampolietis kruopščiai prižiūri ir didžiules patalpas, ir eksponatus.
„Nuo visų transporto priemonių nuolat nuvalomos dulkės. Kas savaitę pamerkiu rožių puokštę. Kadangi patalpoje tik 10 laipsnių šilumos, jos puikiai išsilaiko“, – sakė K.Kubilius.
Verslininkas pasakojo, jog pavadinimą muziejui rinko ir bičiuliai, ir artimieji. Buvo siūlomi patys įvairiausi, tačiau kolekcionieriui labiausiai patiko jo sesers pasiūlytas pavadinimas – „Kubilkiemis“.
Muziejaus lankytojai automobilių salėje atkreipia dėmesį į ant sienos kabančią didžiulę nuotrauką.
Ji K.Kubiliui kelia ypatingus sentimentus.
„Šiai nuotraukai – 60 metų. Fotografuota Vinčų kaime, netoli Marijampolės. kuriame aš gimiau. Prie tėvelio motociklo vairo sėdi paauglys mano brolis, o aš – penkiametis – priekaboje. Išdidinau šią šeimos nuotrauką ir pakabinau muziejuje. Manau, ji čia labai tinka“, – su slepiamu jauduliu kalbėjo K.Kubilius. ˙
