Vilniuje, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Radviliškyje vykusių
grupinių diskusijų su 18-29 metų skirtingų tautybių atstovais
metu išryškėjo paradoksali situacija: kai kuriose vietovėse į
Rusijos informacijos šaltinių lauką patekę jaunuoliai deklaravo
radikalų netikėjimą žiniasklaidos objektyvumu, tačiau ne visada
buvo linkę kritiškai įvertinti šališką ar melagingą
informaciją.
Tokie tyrimo rezultatai iliustruoja ilgalaikės ir
nuoseklios žiniasklaidos raštingumo ugdymo programos poreikį
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose.
Ankstesnių Lietuvoje vykdytų kiekybinių apklausų duomenys
liudija, jog šalies tautinių bendrijų gyventojų informacijos
lauką intensyviausiai formuoja žiniasklaida rusų kalba, ypač –
Rusijos televizija.
Vis tik atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, jog
tautinių bendrijų jaunimo medijų vartojimo įpročiai skiriasi nuo
vyresnės kartos atstovų: pagrindinis kalbintų jaunuolių
informacijos šaltinis buvo lietuviškas internetas.
Be to, tyrime
dalyvavę nelietuviai Vilniuje medijas vartojo iš esmės taip pat,
kaip ir lietuviai: gaunamos informacijos pobūdį lėmė
„Facebook“ srautas ir lietuviški interneto portalai.
Nepaisant to, Klaipėdos ir Šalčininkų jaunimas (rusai ir
lenkai) kur kas dažniau nei lietuviai įvairias informacines
priemones vartojo rusų kalba. Pagrindinis vartojamų rusiškų
medijų šaltinis – televizija (pavyzdžiui, rusiškos pramoginės,
humoro laidos, serialai), internetas (Yandex.ru paieškos sistema),
rusiški socialiniai tinklai (tokie kaip VKontakte).
Svarbu ir tai,
kad lenkų tautinės mažumos atstovai (visų pirma Šalčininkuose)
teigė beveik nevartojantys nei Lenkijos, nei vietinių medijų lenkų
kalba, o jų vietą užėmė visų pirma rusiški šaltiniai. Taigi
rusiškų medijų vartojimas išlieka aktualus kalbant apie šalies
tautinių bendrijų jaunimo žiniasklaidos vartojimo įpročius, ypač
– regionuose.
Tad kokią įtaką Rusijos medijos gali turėti jos vartotojams?
Pirmas svarbus aspektas – pačios žiniasklaidos veiklos ir
patikimumo vertinimas.
Tyrime dalyvavusių nelietuvių jaunimas (visų
pirma Šalčininkuose ir Klaipėdoje) neretai deklaruodavo
netikėjimą ir nepasitikėjimą niekuo, ką skelbia žiniasklaidos
priemonės, ir medijose pateikiamos informacijos objektyvumą vertinto
daug negatyviau nei tyrime dalyvavę lietuvių kilmės jaunuoliai.
Reikšta nuostata, kad patikimos informacijos nėra, o jos patikrinti
– neįmanoma. Grįsdami negatyvų žiniasklaidos vertinimą,
respondentai referavo į informacijos pateikimo skirtumus rusiškoje
ir nerusiškoje žiniasklaidoje.
Rusijos medijas nagrinėjantis ekspertas Peteris Pomerantsevas
pabrėžia postmodernią Rusijos žiniasklaidos funkcionavimo logiką,
kurios vienas iš veikimo mechanizmų – „bombarduoti“
auditoriją prieštaringų žinučių srautu ir tokiu būdu nukreipti
dėmesį nuo objektyvios tiesos paieškų.
Turint tai omenyje,
nenuostabu, kad Rusijos žiniasklaidos įtaką regionuose patiriantys
jaunuoliai nustoja tikėti žiniasklaidos objektyvumu ir ima
vadovautis teze, jog „tiesa yra kažkur per vidurį“. Be to,
grupinės diskusijos parodė, jog jaunimui svarbus naujienų
patikimumo rodiklis yra informacijos sutapimas skirtinguose
informacijos šaltiniuose.
Gaunamoms žinutėms nesutampant, išsakoma
radikali abejonė tuo, kas pateikiama viešojoje erdvėje. Anksčiau
vykdytų kiekybinių apklausų duomenimis, Lietuvoje lietuviška
žiniasklaida nepasitiki apie 60 procentų tautinių bendrijų
atstovų – šis skaičius gerokai viršija tarp lietuvių
fiksuojamą nepasitikėjimą.
Atrodo, kad panašios tendencijos gali
atsispindėti ir jaunimo nuostatose.
Antras reikšmingas medijų vartojimo aspektas – sąsajos tarp
vartojamų žiniasklaidos šaltinių ir išsakomų nuomonių
aktualiais, viešojoje erdvėje aptarinėjamais klausimais.
Tyrimo
metu išryškėjo iš pažiūros prieštaringas fenomenas: galima
teigti, kad neigiamas žiniasklaidos padėties vertinimas nesudaro
prielaidų kritiškai vertinti vartojamą informaciją.
Būtent
žiniasklaidos objektyvumu labiausiai abejojantys jaunuoliai aptardami
žiniasklaidos turinį išsakydavo gana kategoriškas nuomones,
primenančias Rusijos medijų generuojamus pranešimus. Tai tapdavo
akivaizdu kalbant apie dabartines geopolitines aktualijas ar
sovietinės Lietuvos praeities vertinimą.
Kyla klausimas, kodėl racionaliai deklaruojamas principas, jog
„vienos tiesos nėra“, galiausiai nesutampa su fiksuojamu tyrimo
dalyvių pasaulėvaizdžiu ir išsakomais požiūriais į politines
aktualijas?
Viena vertus, šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina
jaunuolių socializacijos terpė, vyresnių artimųjų požiūrių
įtaka: pačių tyrimo dalyvių teigimu, vyresni namiškiai žymiai
dažniau vartoja rusiškas medijas ir yra linkę atkartoti tai, kas
kalbama per Rusijos televizijas. Be to, ir patys jaunuoliai su Rusijos
žiniasklaida dažniausiai susidurdavo būtent namų aplinkoje.
Antra vertus, atsiskleidžia jaunimo informacinio raštingumo
stoka, gebėjimo kritiškai (o ne vien negatyviai) vertinti
informacijos patikimumą trūkumas.
Taigi kaip sustiprinti Lietuvos
jaunimo žiniasklaidos kompetencijas, atsparumą manipuliacijoms
žiniasklaidoje? Šis klausimas aktualus mums visiems, nes kalba apie
patį Lietuvos politinės tautos audinio tvirtumą.
Kontrpropogandos
strategija greičiausiai būtų sudėtingas ir neveiksmingas kelias
siekiant kelti šalies jaunuolių sąmoningumo lygį: kyla pavojus,
jog įklimpsime mums iš šalies primetamuose pasakojimuose ir viso
labo reaguosime į mums nepriimtiną kalbėjimą. Šiuo atveju kur kas
efektyvesnė politika galėtų būti medijų raštingumo ugdymas.
Jaunimo žiniasklaidos patikimumo vertinimo kriterijus turėtų
apibrėžti ne tik minėtas informacijos sutapimas skirtinguose
šaltiniuose, bet visų pirma vartojamos žiniasklaidos kokybė.
Turime siekti, kad jaunimas įžvelgtų kokybinius įvairių medijų
turinio skirtumus.
Be to, svarbu, kad jaunuoliai pradėtų kreiptį dėmesį į
žiniasklaidos priemonių kontekstą, jų galimai atstovaujamus
interesus.
Pavyzdžiui, grupinių diskusijų rezultatai leidžia
teigti, kad Rusijos žiniasklaidos priemonės anglų kalba (tokios
kaip „RT“) lietuvių jaunimui gali atrodyti patrauklios ir
objektyvios nepaisant akivaizdžiai šališko jų turinio. Tai –
pavyzdys, kodėl taip svarbu ugdyti jaunimo medijų raštingumą
visose mokyklose.
Suomiai medijų raštingumo pamokas integruoja į
tradicinių dalykų turinį, o tarp įvairių temų nagrinėjama ir
medijų politika: žiniasklaidos verslo interesai, ideologinis medijų
turinys ir pan. Kaip rodo kokybinis tyrimas, tokia praktika yra
aktuali ir mūsų šaliai.
Komentaras parengtas bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu. Tekstą pateikė BNS.