Juk neregima geležinė uždanga, stovinti vietoj nugriautos Berlyno sienos ir tebeskirianti senąją ir naująją Europas, iš kurių pirmajai ne tik didžiausias, bet ir kone vienintelis XX amžiaus blogis buvo nacizmas, antrajai komunizmas – tik viena niekaip nesusivienijančią Europą skiriančių pokarinių linijų.
Kita ir kur kas pavojingesnė, sparčiai panašėjanti į tikrą fronto liniją – tarp Rusijos ir likusios Europos.
Tad bene pagrindinė tos pabaigos sąlyga – ne tik dabartinio Maskvos režimo, bet ir apskritai autoritarizmo bei imperializmo Rusijoje pabaiga.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Juk subyrėjus sovietinei imperijai, kuri buvo viena pagrindinių šio karo įpūtėjų, tačiau tapo ir viena pagrindinių jo laimėtojų, autoritarinis Rusijos režimas nesubyrėjo.
Priešingai. Po sėkmingos rediktatūrizacijos įvyko sugrįžimas į korupcinį feodalizmą, kurio valdantieji – tiesioginiai komunistų partijos ir KGB elito palikuoniai.
Jie vėl ginklu mėgina atgauti bent artimiausias kaimynines valstybes, o jei nepavyksta jų išlaikyti savo įtakos zonoje, stengiasi jas bent sunaikinti. Karas Ukrainoje – ryškiausias ir svarbiausias iš tokių karų. Jis ir nesibaigs tol, kol Rusijoje bus autoritarizmas.
Svarbiausia to autoritarizmo atrama ir terpė – visuomenė, jos masinė sąmonė, maitinama valdiška propaganda, agresyvumu pranokstančia sovietinę.
Šios propagandos prigimtį ir pagrindinį tikslą ryškiausiai parodo kasmetės kampanijos, skirtos gegužės 9-ajai, vadinamajai Pergalės dienai.
Bene ryškiausiai tų kampanijų esmę išreiškia jau ne pirmus metus Rusijoje platinami lipdukai su šūkiu „Galime pakartoti!“ ir pavaizduotomis keturiomis figūrėlėmis. Iš jų viena su sovietiniu kūju ir pjautuvu vietoj galvos lytiškai prievartauja kitą, kuriai vietoj galvos – svastika. Šalia – tokia pati pora, kur prievartautojo galva – dabartinė Rusijos trispalvė, o prievartaujamojo – JAV vėliava.
Masiniai prievartavimai barbariškoje ir rusiškojo sovietinio kalėjimo sąmonėje, galutinai įsitvirtinusioje Rusijos platybėse, – aukščiausia pergalės prieš priešą išraiška.
Banditiška logika, kurią dabartinis Maskvos režimas sėkmingai verčia pagrindiniu gegužės 9-osios stulpu – tuomet „juos padarėme“ ir dabar „padarysime“. O tie „jie“ – ne tik ir ne tiek Vokietija, kiek Vakarai apskritai. Šiandien, žinoma, pirmiausia JAV.
Taip Kremliaus režimas sprendžia svarbiausius savo uždavinius: maksimaliai izoliuoti Rusijos visuomenę nuo Vakarų ir, suteikiant jai išorinį priešą, su kuriuo reikia nuolatos kariauti, iliuzinį galios ir pranašumo jausmą užslopinti nepasitenkinimą ir menkavertiškumą, nukreipti pyktį nuo savos tą visuomenę prievartaujančios ir plėšiančios valdžios.
Toji, viena vertus, agresyvios barbarybės, kita vertus, visiškos socialinės ir pilietinės apatijos būsena, kurioje yra atsidūrusi Rusijos visuomenė, jokių esminių pokyčių toje šalyje neleidžia tikėtis – bent artimiausiu metu.
Rūmų perversmai ir valdančiojo elito vidaus peštynės – realiausi galimi pokyčiai, kurie režimo prigimties nekeis.
Pavojingiausia, kad padėtis lengvai gali tapti nevaldoma ir virsti staigia griūtimi, kuri savo ruožtu gali išsilieti į išorę naujos karinės agresijos pavidalu.
Vis dėlto kol kas neįmanoma įsivaizduoti, kad Antrojo pasaulinio karo vaizdinys Rusijoje taptų ne tiktai didele pergale, bet ir dar didesne tragedija, dėl kurios daugiausia kalta jų pačių tironija, o jos vedami „išvaduotojai“ taip pat nešė mirtį ir nelaisvę.
Šiomis dienomis daugelis Rusijos opozicijos atstovų, savo šalyje stebėdami propagandinės barbarybės uraganą, sakė, kad vienintelis vaistas – naujas karas, kurį Rusija iš tiesų pralaimėtų.
Reikia tikėtis, kad frontas taip ir liks Ukrainoje, o ne pasistūmės toliau į Vakarus.