Politikų košmaras: jei Seimą rinktume „Facebook“

Panašu, kad toks jau pramintas takas į populiarumą daugeliui politikų nė motais ir komunikacijos socialiniuose tinkluose vis dar yra prievolė, nes „taip reikia“, nei lanksčiai išnaudojama bendravimo su rinkėjais platforma. Kas laimėtų rinkimus, jei šie vyktų socialiniame tinkle „Facebook“?

Pagal sekėjų skaičių socialiniame tinkle „Facebook“ iš partijų lyderių pirmauja Gabrielius Landsbergis, turintis 13,3 tūkst. gerbėjų, nuo jo gerokai atsilieka liberalas Eligijus Masiulis, turintis 8,8 tūkst. gerbėjų asmeninio puslapio gerbėjų. E.Masiulio, kaip viešo asmens, paskyrą yra pamėgę politiką 2,9 tūkst. socialinio tinklo vartotojų.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio gerbėjų skaičius siekia 6,2 tūkst., o premjero Algirdo Butkevičiaus mažesnis – 6 tūkst. Nuo A.Butkevičiaus šiek tiek atsilieka buvęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, turintis 4,7 tūkst. sekėjų, o įrašus asmeninėje „darbiečio“ Valentino Mazuronio paskyroje seka 914 žmonių, o viešą politiko puslapį socialiniame tinkle seka daugiau negu 8 tūkstančiai vartotojų.

Nors G.Landsbergis sekėjų skaičiumi socialiniame tinkle ir gerokai lenkia savo politinius oponentus, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija tokia sėkme pasigirti negali. Oficialų partijos puslapį seka tik 10 tūkst. žmonių. Konservatorius čia lenkia Darbo partija, turinti 12 tūkst. sekėjų, bet ir ji gerokai atsilieka nuo lyderių – Liberalų sąjūdžio. Šios partijos naujienas virtualioje erdvėje seka net 23,5 tūkst. „Facebook“ vartotojų.

Dideliu populiarumu socialiniuose tinkluose negali pasigirti ir socialdemokratai – jų puslapį seka 5,7 tūkst. „Facebook“ vartotojų, bet mažiausiai gerbėjų internete turi partija „Tvarka ir teisingumas“ – vos 730.

Būtina paminėti, kad kai kurios partijos turi susikūrusios atskiras „Facebook“ paskyras savo skyrių ar net atskirų regionų bendruomenėms, tad prie oficialių partijų puslapių populiarumo pridėjus šių paskyrų statistiką, bendri sekėjų skaičiai dar išaugtų.

Tiesa, absoliuti lyderė sekėjų skaičiumi socialiniame tinkle „Facebok“ yra prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios puslapį pamėgę beveik 342 tūkst. socialinio tinklo vartotojų.

Politologas Vincentas Vobolevičius džiaugtis įspūdingu gerbėjų skaičiumi politikams siūlo neskubėti. „Populiarumas gali būti dvejopas. Tai, kad žmonės spaudžia „mėgti“ ar „sekti“ prie tam tikrų puslapių, tikrai nereiškia, kad jie iš tikrųjų mėgsta tų puslapių turinį. Žinau, kad daug mano draugų seka Mildos Bartašiūnaitės puslapį ne dėl to, kad pritaria jos pozicijai politiniais klausimais, o dėl to, kad jos pareiškimai turi humoro ar tam tikro farso elementų“, – sakė jis.

Didelis skaičius sekėjų visai nereiškia, kad visi šie žmonės be išlygų pritaria siūlomoms idėjoms ar nuomonei. „Labai daug ką lemia partijos draugų, ir ne tų, kur priekyje, o gal net esančių sąrašo gale, padėjėjų, asistentų įdirbis. Kai kurių partijų atstovai kuria memus, jais dalijasi, šmaikščiai komentuoja – daro viską, ką socialinio tinklo vartotojams norisi matyti, ir tai augina gerbėjų skaičių“, – sakė politologas ir pridūrė, kad jei politikas pats administruoja savo socialinio tinklo paskyrą, nors elgiasi pakankamai sąžiningai, anksčiau ar vėliau bus priverstas susitaikyti su tuo, jog jo pastangos neatneš tokių gerų rezultatų, kaip tais atvejais, kai dirba visa komanda.

„Kai dirba motyvuota komanda, informacija internete atsiranda labai greitai, sparčiai išpopuliarėja, atrenkama būtent tai, ko auditorijai reikia. Tad įtarčiau, kad ponas Mazuronis pats administruoja savo puslapį“, – šyptelėjo politologas.

Prieš porą savaičių socialdemokratas premjeras Algirdas Butkevičius viešai pareiškė, kad socialiniais tinklais pats nesinaudoja ir komentarų internete apie save neskaito. Įdomu tai, kad premjeras savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje turi 6 tūkst. sekėjų, tai net daugiau nei pati Socialdemokratų partija, turinti 5,7 tūkst. sekėjų.

„Matote, kokia sėkmė – nieko neveikiu, o štai koks rezultatas. Gal tokie premjero pareiškimai kaip tik paskatino daugiau žmonių pamėgti jo puslapį. Juk jei premjeras teigia, kad puslapio neturi, o jis vis dėl to yra, tai čia – kaip balsuoti už negyvą kandidatą“, – juokavo V.Vobolevičius.

Pašnekovas prisiminė atvejį, kai Misūrio valstijoje likus dienai iki rinkimų į gubernatoriaus postą vienas iš kandidatų žuvo privataus lėktuvo katastrofoje. „Kadangi biuletenių nespėta perspausdinti ir jo vardas liko įrašytas, tai rinkimuose dalyvavo net ir tie, kurie neplanavo eiti balsuoti – kiek kartų gyvenime pasitaiko proga balsuoti už negyvą žmogų? Finalas šių rinkimų buvo toks, kad juos laimėjo negyvas žmogus ir iš dalies dėl to, kad buvo negyvas“, – ironizavo pašnekovas.

Anot politologo, sekėjų skaičius niekaip negali būti tiesiogiai susijęs su galima politiko sėkme rinkimuose: „Kaip jau minėjau, esama tam tikro persidengimo. Jei partija labiau pelnosi iš tų balsų, kurie jai prijaučia, bet realybėje nebalsuotų, tai jos geras pasirodymas „Facebook“ lenktynėse netaptų geru pasirodymu parlamento rinkimuose. Juk socialiniame tinkle galima pasirinkti mėgti ne vieną, o kelias politines partijas ir už tai nebaudžiama, šis populiarumas yra labai prastas rodiklis“, – sakė V.Vobolevičius.

Populiarumas socialiniuose tinkluose leidžia kalbėti tik apie demografiją, nes didesnis aktyvumas virtualioje erdvėje reiškia jaunesnius rinkėjus. „Kokio amžiaus žmonės palaiko partiją? Jauni žmonės socialiniuose tinkluose praleidžia nemažai laiko. Esu tikras, kad rasti partijos „Tvarka ir teisingumas“ jaunimą būtų sunki užduotis, bet štai ieškant liberalų pažiūroms pritariančių jaunuolių, užduotis kaip mat palengvėja. Konservatoriai yra akcentavę savo jaunumą ir modernumą, o kartu šios partijos elektoratas šiek tiek persidengia su liberalais, tad vieni kitiems truputį reitingus paaugina“, – svarstė pašnekovas, primindamas, kad konservatoriai ir liberalai – panašiai mąstančios politinės jėgos.

Pašnekovo teigimu, karuose dėl rinkėjų dėmesio virtualioje erdvėje taip pat griebiamasi įvairių priemonių: „Žmonės, kurie domisi politika, taip pat renkasi sekti kelias partijas, kad matytų naujausių įvykių srautą, diskusijas. Tiesa, pavyzdžiui, kalbant apie Darbo partiją, niekada negali žinoti, kiek joje netikrų profilių. Beje, baigę juokauti apie šią partiją turime pripažinti, kad tai politinė jėga, turinti vieną didžiausių jaunimo organizacijų. Netgi be netikrų profilių ši partija gali pritraukti nemažai sekėjų ir sulaukti daug „like“.

Paprašytas pakomentuoti D.Grybauskaitės populiarumo fenomeną, pašnekovas sakė: „Tai lemia prezidento figūra, kuri laikoma tautos reprezentaciniu asmeniu. Jei Valdas Adamkus būtų turėjęs savo paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“, jis taip pat būtų puikiai pasirodęs. Pamėgęs prezidento puslapį – pamėgsti Lietuvą“, – kalbėjo politologas ir patikino, kad prezidentai retai ką nors įžeidžia ar kaip nors kitaip masiškai atstumia.

Anot jo, prezidentas tradiciškai laikomas tuo, kuris krizės metu gali įsikišti ir suteikti postūmį į vieną ar kitą pusę. „Nežinau, ar Didžiosios Britanijos karalienė turi paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“, bet jei toks būtų, tai tikrai turėtų daug sekėjų“, – sakė V.Vobolevičius.

Socialinių tinklų ekspertas, agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas akcentavo, kad sekėjų skaičius prie konkrečios pavardės gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai.

„Gali būti, kad palaikymas reiškiamas asmeniui arba viešam žmogui, šiuo atveju – politikui. Pateiksiu pavyzdį – Andrius Užkalnis. Jis turi tam tikrą savo paskyros socialiniame tinkle sekėjų skaičių, tačiau jis gali turėti ir kitą savo puslapį – jau kaip žymaus žmogaus, bet tai jau nebebus asmeninė jo paskyra, – kalbėjo A.Žakas ir pridūrė, kad analizuojant politikų puslapius pamėgusių asmenų statistiką, reikia žinoti tam tikrus niuansus apie patį „Facebook“.

„Jei žmogus turi savo asmeninį profilį – kaip privataus žmogaus, jis neturi galimybės stebėti statistikos ir pirkti „Facebook“ reklamos. Vadinasi, jo informacijos sklaidos galimybės yra pakankamai apribotos“, – sakė jis.

Jei vis tik politikas nusprendžia turėti ne asmeninį, o viešo asmens puslapį, tuomet nesvarbu, kiek žmonių paspaudė „mėgti“ šiame puslapyje, jis gali reklamuoti ką įsigeidęs ir svarbiausias yra biudžeto klausimas. „Politikai labai dažnai turi du puslapius. Vienas paprastai būna asmeninis, kur dalijamasi asmeninio pobūdžio informacija, o kitas naudojamas informacijos sklaidai. Puikus to pavyzdys yra Artūras Zuokas: vienas puslapis socialiniame tinkle „Facebook“ veikia jo, kaip paprasto žmogaus, bet taip pat ilgą laiką egzistavo puslapis „Meras Zuokas“, kur buvo pateikiama informacija, susijusi su jo darbu“, – teigė A.Žakas.

Paprašytas pakomentuoti premjero, kuris teigia nesinaudojantis socialiniais tinklais, populiarumą juose, pašnekovas sakė: „Gal tie 6 tūkst. sekėjų parodė realų mūsų premjero populiarumą socialiniame tinkle „Facebook“? Žmonės, kurie mato reklamą, nebūtinai turi tapti to puslapio sekėjais. Šiuo metu „Facebook“ paprastai perkamas ne sekėjų skaičius, o pačios informacijos sklaidos galimybė. Apytiksliai, už 2 eurus galima pasiekti tūkstančio žmonių auditoriją. Tad jei norima, kad kokį nors įrašą pamatytų 100 tūkst. žmonių, tam gali užtekti 200-250 eurų.“

Anot A.Žako, informacijos plitimą virtualioje erdvėje lemia „Facebook“ algoritmas, kuris paremtas principu „žmogus – žmogui“. „Tai reiškia, kad mano, kaip paprasto žmogaus, įrašą pamatys maždaug trečdalis turimų draugų ir turimų sekėjų. Jei aš turėsiu Arijaus Žako puslapį, tai „Facebook“ minėtą įrašą parodys vos 5 proc. mano sekėjų. Vadinasi, taip aš būčiau tiesiog priverstas pirkti reklamą „Facebook“. Ir tą daryčiau norėdamas pasiekti didžiąją dalį savo auditorijos.“

Anot socialinių tinklų specialisto, tai, kad G.Landsbergis turi daugiau nei 13 tūkst. sekėjų, o V.Mazuronis nesurinkęs nė tūkstančio, dar nereiškia, kad G.Landsbergiui labiau pasiseks per rinkimus. „Vien tik sekėjų skaičius niekada neparodo ir neparodys rezultato. Sėkmingai komunikacijai nėra svarbu, kiek politikas turi sekėjų – tūkstantį, du ar dešimt tūkstančių. Lietuvos politikai į socialinius tinklus pasaulio kontekste žengė pakankamai vėlai. Politikai pasaulyje atrado socialinius tinklus ir pradėjo juose aktyviai reikštis prieš kokius 8–9 metus, o tai mūsų politikams buvo tamsus miškas. Gal tik per pastaruosius rinkimus pradėjo gerus rezultatus rodyti žmonės, kurie yra aktyvūs socialiniuose tinkluose“, – kalbėjo A.Žakas ir pridūrė, kad laikas politikams suprasti, kokios naudos gali turėti iš socialinių tinklų.

Anot jo, labai ilgai politikai laikėsi tokios taktikos, kad socialiniuose tinkluose aktyvūs tapdavo tik artėjant rinkimams, o likusį laiką leisdavo sau ramiai nieko neveikti. „Ši tendencija ima keistis. Šiuo metu Lietuvos „Facebook“ yra 1,3 mln. Lietuvos gyventojų, o tai beveik pusė Lietuvos. Tad politikui nevykdyti čia aktyvios politinės veiklos mažų mažiausiai keista“, – kalbėjo A.Žakas ir pabrėžė, kad „Facebook“ yra nuolatinės komunikacijos kanalas, kuriame vyrauja dialogas.

„Politikai sprendžia klausimą, ką su tuo dialogu daryti, ką daryti su neigiamomis nuomonėmis. Tai nėra taip paprasta ir paviršutiniška, kaip gali pasirodyti. Jei anksčiau kokia nors paleista reklama nebūdavo labai sėkminga, ją būdavo lengva iš visur pašalinti. Socialiniuose tinkluose reikia žinoti, ką darai kiekviename žingsnyje“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė galintis išvardyti visą sąrašą politikų neapgalvotų veiksmų socialinėje erdvėje, kurie vėliau išvirto į rimtus skandalus.

Apie tai, ką pirmu punktu įrašytų į taisyklių politikams rinkinį, A.Žakas sakė: „Reikia klausyti savo patarėjų ir žmonių, kurie šį tą supranta apie komunikaciją. Būta atvejų, kai politikai niekieno patarimų nesiklausė ir darė, kaip norėjo, nes “jautė“. Jausdami, kad „taip reikia daryti“, dažniausiai darė kokią nors nesąmonę, o paskui badydami taisyti padėtį, ją dar labiau blogino.“