Aptaškyti purvais kuo daugiau politikų ar verslininkų, paviešinti privačius jų pokalbius ir sukurpti kuo daugiau skambių bylų, daugelis kurių vėliau subliūkšta. Šiose lenktynėse Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) atrodo nepralenkiama.
Kažin, kaip baigsis naujausias šią savaitę driokstelėjęs skandalas, kai STT taikiklyje dėl galimo kyšininkavimo atsidūrė vienas ryškių šalies politikų Eligijus Masiulis, kuris jau pasitraukė iš Liberalų sąjūdžio vadovo posto, bet yra pasiryžęs įrodyti esąs nekaltas?
Šioje istorijoje taip pat figūruoja vieno stambiausių šalies koncernų „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus ir viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.
Kad STT tapo sunkiai valdoma jėga, savo kailiu pajuto ir vienas labiausiai patyrusių Generalinės prokuratūros prokurorų 52 metų Gintaras Jasaitis.
Šis prokuroras jau buvo pradėjęs tirti, ar prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytai kandidatei į generalinius prokurorus Editai Dambrauskienei buvo siūloma „išsipirkti“ postą, tačiau byla iš jo netikėtai buvo atimta.
– Jau buvote pasiruošęs apklausti politikus, tačiau byla iš jūsų buvo paimta ir grąžinta STT. Kodėl? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Jasaičio.
– Kiekvieną versiją galima tikrinti įvairiais būdais.
Mano būdas buvo labai paprastas – negavau informacijos iš vieno šaltinio, pačios E.Dambrauskienės, man liko kiti šaltiniai – Seimo valdybos nariai.
Juos apklausti ir buvau suplanavęs, bet nuo mano norų šiuo atveju niekas nepriklausė. Buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis nusprendė kitaip. Jis tokią teisę turi.
– Jau sunku suskaičiuoti, kiek kartų tyrimas dėl E.Dambrauskienės buvo nutrauktas ir vėl atgaivintas. Kokia situacija dabar?
– Generalinė prokuratūra Seimo nario Povilo Urbšio pareiškimą dėl galimai padaryto nusikaltimo gavo praėjusių metų lapkritį, bet kol kas nėra galutinio teismo sprendimo, ar šis tyrimas turi būti tęsiamas, ar bus nutrauktas.
Manau, kad tokios istorijos ilgą laiką negali kaboti ore. Jos turi būti išsamiai ištirtos ir atsakyta į visus klausimus, nepriklausomai nuo to, apie kokius asmenis kalbama.
Jokių išimčių negali būti daroma. Jei tyrimą atliekantys pareigūnai yra kvalifikuoti, vienoks ar kitoks sprendimas turi būti priimtas.
– Ar dažni atvejai, kai byla paimama iš ją tiriančio prokuroro ir grąžinama STT?
– Tai gana reti atvejai, bet jų yra pasitaikę.
Prieš keletą metų kreiptasi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo vienai privačiai kompanijai.
Prokuratūra tai daryti atsisakė, sprendimas buvo apskųstas teismui, bet prokurorai vis tiek laikėsi savo pozicijos.
Niekas negali priversti prokuroro pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu jis mano, kad pagrindų tokiam sprendimui nėra.
– Tačiau pastarųjų metų istorijos rodo, kad prokurorai kritiškai nevertina STT surinktos informacijos ir kai kada tyrimą pradeda net gavę užstalės kalbų įrašus.
– Dėl STT pradedamų tyrimų aš matau tikrai rimtą problemą. Dar 2007 metais vieno gydymo įstaigos vadovo bylą dėl rentgeno technikos įsigijimo išnagrinėjęs Aukščiausiasis teismas (AT) nusprendė, kad baudžiamosios bylos turi būti pradedamos tik kraštutiniais atvejais.
Visais kitais atvejais reikia įvertinti, ar tai nėra tik tarnybinis pažeidimas, pareigų neatlikimas ir panašiai.
Šiuo sprendimu AT leido suprasti, kad dėl atitinkamų nusikaltimų valstybės tarnybai teismų pozicija švelninama.
Bet dabartinė situacija rodo, kad su korupcija kovodami STT pareigūnai nesirenka įrankių. Jie visais atvejais renkasi baudžiamąjį persekiojimą.
Dar 2014-aisiais apibendrindami savo veiklą teismai nusprendė, kad netinkamas pareigų atlikimas ar piktnaudžiavimas tarnyba gali būti pripažintas nusikaltimu tokiais atvejais, jei yra padaryta didelė materialinė žala.
– Tačiau Kauno prokurorai buvo teisiami už perduotą ar priimtą alkoholinio gėrimo butelį, o Palangos komunalinio ūkio vadovas už tai, kad gyventojams leido pasinaudoti įmonės technika.
– Dėl to galėčiau pakritikuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį. Atėjęs vadovauti prokuratūrai, jis užėmė gana kategorišką poziciją, kad beveik visos bylos turi pasiekti teismą, nepaisant to, kiek jose yra įrodymų.
Prokurorams buvo pasiųstas signalas: perduokite bylas teismui, o jis tegul išteisina. Tačiau kiekvienam patyrusiam prokurorui aišku, kad jei nėra padaryta tam tikros materialinės žalos, tokios bylos nėra ko ir tirti.
– Tai dėl to tiek STT pradėtų bylų teismuose tiesiog subliūško?
– Teismas nėra ta vieta, kur prokuroras turi pasitikrinti, ar jis teisus. Jis privalo turėti svarių įrodymų.
Išteisinamųjų nuosprendžių būna ir Vakarų Europoje – nuo 3 iki 15 procentų. Pas mus STT bylose šis skaičius daug didesnis.
Atrodo, kad čia vyksta nelabai demokratiški procesai, o į tokias istorijas patekusiems žmonėms daroma žala.
Kol korupcinės bylos apkeliauja visų instancijų teismus, užtrunka nuo dvejų iki penkerių metų. Tiek laiko teisiamasis laukia galutinio sprendimo.
– Ar daug tiek metų persekiotų, bet vėliau išteisintų asmenų po to reikalauja iš valstybės atlyginti žalą?
– Apie tai esame kalbėję vienoje konferencijoje, kurioje buvo nagrinėjami viešieji pirkimai. Ten dalyvavęs STT pareigūnas gyrėsi, kad per tam tikrą laikotarpį buvo paduota 18 skundų, bet visus juos tarnyba laimėjo.
Tuomet pasakiau, kad nėra kuo džiaugtis, nes tai yra labai blogai. Daugumoje Europos valstybių, jei žmogus išteisinamas, dėl žalos atlyginimo niekas net nesiginčija.
– Atrodo, netrukus teismuose turėtų padaugėti skundų ir dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimų.
Ar Lietuvoje ji dar egzistuoja, jei apklausos anonsuojamos iš anksto, o įtariamųjų pavardės paskelbiamos vos pradėjus tyrimą?
– Manau, kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų žinoti, kas yra nekaltumo prezumpcija: asmuo nekaltas tol, kol nėra teismo sprendimo.
Aš nekaltumo prezumpciją išskirčiau į dvi dalis.
Viena, kuri taikoma viešojoje erdvėje, kita – baudžiamajame procese.
Pastarajame tų reikalavimų yra labai daug.
Visuomenei pareigūnai informaciją apie bylą turi pateikti taip, kad iš jos nebūtų galima susidaryti įspūdžio, jog vienas ar kitas asmuo yra kaltas.
Kokia situacija dabar? STT praneša, kad kuriai nors partijai pareikštas įtarimas, ir štai kas vyksta toliau: politikai viešai ima piktintis, kad partijos, kuriai pateikti įtarimai, atstovas skiriamas į kokį nors postą, teikia įstatymo pakeitimus, pakalba kokiame nors renginyje.
Politikai viešai nesako, kad ta partija kalta, bet kaskart pamini, jog jai pareikšti įtarimai.
Čia yra didžiulė problema. Asmuo, kuriam pareikšti įtarimai, gali nebegauti kokio nors leidimo, jis gali būti nepriimtas į darbą.
– Kodėl apie pareikštus įtarimus dažniausiai praneša STT? Gal kitos tarnybos nieko neveikia?
– Jei palygintume procentais, kiek informacijos perduoda Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Muitinės kriminalinė tarnyba ir STT, akivaizdu, kad skirtumas didžiulis.
Antai vieną dieną pranešta, kad pareikšti įtarimai buvusiai Nacionalinės žemės tarnybos vadovei Daivai Gineikaitei ir Kauno klinikinės ligoninės direktoriui, o po pusdienio tame sąraše atsirado ir jo pavaduotojas. Viskas pateikiama po STT vėliava.
Norėčiau priminti, kad yra generalinio prokuroro rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo. Po kiekvienos rezonansinės bylos jos buvo tobulinamos.
Dabar ikiteisminio tyrimo duomenis sudaro ir liudytojų skaičius byloje, ir jiems paskirtos kardomosios priemonės. Kad STT galėtų paskelbti, kiek ir kokių įtariamųjų yra byloje, turi būti duotas prokuroro leidimas, ir ne bet koks, o raštiškas.
– Bet žinome atvejų, kai prokurorai ikiteisminio tyrimo duomenis leidžia paviešinti net nutraukę tyrimą.
– Įstatyme yra aiškiai parašyta, kad paviešinti ikiteisminio tyrimo duomenis prokuroras gali ne šiaip sau, patenkindamas visuomenės norą žinoti.
Prokuroro motyvas turi būti vienintelis – kad tyrimas vėliau sėkmingai plėtotųsi.
Kaip pavyzdį galiu pateikti vieną teigiamą istoriją.
Prieš keletą metų Vilniuje buvo apiplėštas bankas. Policija sulaikė du įtariamuosius, o trečiasis turėjo dalį pinigų.
Tuomet buvo paskelbta informacija, kad nusikaltimas ištirtas, visi pagauti.
Trečias įtariamasis išgirdo, kad jo niekas nebeieško, ir su pinigais laimingas vyko į oro uostą. Ten jis buvo sulaikytas.
Tai buvo teisingas ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimas ir daugumoje Europos valstybių tai vyksta.
Manau, ir Lietuvoje buvo laikotarpis nuo 2007-ųjų iki maždaug 2013 metų, kai šių taisyklių daugiau ar mažiau laikytasi. Bet pasikeitus STT vadovams pradėta laikytis kitokios taktikos. Tik klausimas, ar ji yra teisinga.
Duomenų paviešinimas negali būti tik noras parodyti gerą tarnybos darbą.
Gal taip siekiama parodyti visuomenei, kad atsirado dar vienas nenuteistas blogas žmogus? Nors iki jo nuteisimo ar išteisinimo praeis gal šešeri metai.
Todėl prokurorai turi galvoti apie baudžiamojo proceso sėkmę ir greitumą, o ne kažkokių paslėptų interesų tenkinimą.
Jei tų taisyklių nesilaikoma, kai kam kyla įtarimų, jog vykdomi politiniai užsakymai.
Tuomet prokurorui jau sunku atsakyti, ko jis siekė paviešindamas įtariamųjų pavardes.
Pasakysiu dar griežčiau: ko siekė prašydamas jas paviešinti. Juk žiniasklaida nebūtinai turi viešinti STT platinamą informaciją.
– Vieno naujienų portalo kažkas paprašė net surengti tiesioginę transliaciją, kaip „Lietuvos ryto“ redaktorius kviečiamas į apklausą. Ko buvo siekiama šiuo atveju?
– Mano nuomone, taip daryti negalima.
Bet svarstomos kelios versijos, kas tą informaciją paviešino: gal STT, gal reportažą rengusi žiniasklaidos priemonė, o gal net patys šios istorijos dalyviai.
Į šį klausimą gali atsakyti tik ikiteisminis tyrimas.
Tačiau asmenys, kurie užsako ar organizuoja tokias akcijas, puikiai žino vieną taisyklę: mes padarysime, visiems parodysime, o tie, kurie turi tai ištirti, tegul krapštosi.
Vis tiek jie krapštysis keletą metų, vėliau gal ir pamirš, bet efektas pasiektas jau šiandien. Tačiau su baudžiamuoju procesu tai neturi nieko bendra.
– Atrodo, tuos pačius įstatymus turėtų žinoti visi pareigūnai. Kodėl jų nesilaikoma?
– Teisėsaugos sistemoje turime gana rimtų problemų. Tai yra susiję ir su mikroklimatu kai kuriose tarnybose, jei pareigūnams leidžiama taip elgtis.
Ne išimtis ir prokuratūra – čia taip pat ne viskas puiku.
Mano tvirtu įsitikinimu, tai yra pasekmė reformų, kurios vyko per pastaruosius 15 metų. Jos buvo atliekamos kiekvienoje tarnyboje, o policija pertvarkyta net keliolika kartų.
Kai tarnybų veikla tarpusavyje nėra suderinta, kiekvienas naujas vadovas daro savo reformas. Tokias, kokias sugalvoja.
– Prabilote apie atmosferą prokuratūroje. „Lietuvos rytas“ dažnai rašo apie skandalingai pagarsėjusio prokuroro Irmanto Mikelionio veiklą. Kaip į tai reaguoja jo kolegos?
– Prokurorai reaguoja skausmingai, ir tai turbūt natūralu.
Pagiriamųjų straipsnių, kurie buvo rašomi prieš dvidešimtmetį, nebėra, mados pasikeitė.
Mes manome, jog tą laiką reikia pabūti ramiai, nes įtariame, kad čia vyksta kovos dėl tam tikrų postų.
Informacija, kuri sklaido viešumoje, demonstruoja vienintelį dalyką – jei kuri nors žiniasklaidos priemonė ima labai ginti vieną pareigūną, akivaizdu, kad jam vadovaujant (I.Mikelionis anksčiau vadovavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui) ryšiai pasidarė tokie artimi, jog pasidaro sunku vykdyti net prokuroro funkcijas.
Tokiais atvejais kadenciją reikia baigti, ir nuo to niekur nepabėgsi.
Svarstoma ir tai, kad kritika gali būti susijusi ir su tam tikrais ikiteisminiais tyrimais. Kolegos, kurie tiki tokio tyrimo sėkme, turėjo įvertinti, kad aštri kritika ir pasipriešinimas visomis leistinomis priemonėmis egzistuos.
Tokiais atvejais prokuroras turi būti gerai pasiruošęs, stiprus ir turėti pakankamai argumentų, kad teismą pasiekusi byla pasibaigtų apkaltinamuoju nuosprendžiu, nelaukiant dvejų ar šešerių metų.
Įrodymus reikia pateikti arba labai greitai, arba byla neturi pasiekti teismo.