Partijos yra juodosios skylės, kuriose telkiasi intrigų energija

Klausimas: ar gali dabartinės Lietuvos partijos būti kūrybine aikštele

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2016-05-21 07:15, atnaujinta 2017-05-24 20:57

Kuo patrauklios partijos į jas ateinantiems? Asmenybėmis, idėjomis, galimybe pasiūlyti savo projektą ar net imtis jį įgyvendinti? O nedarbo grėsmės vejamam gal tik proga partijos paremtam užimti kokią nors kito per neapdairumą paliktą ir dar nespėjusią atšalti vietelę? O paskui... Paskui viskas priklausys nuo tavo požiūrio į partijos lyderį.

Bet vis tiek neblogai. Gali net savo idėjas pramušti. Į tokius klausimus galima atsakyti tik kitu realybei derančiu klausimu: ar tamsta, šitaip samprotaudamas, nesi iš mėnulio nusileidęs?

Partijos yra juodosios skylės, kuriose telkiasi milžiniška tarpusavio kovos ir intrigų energija, kur kalbama ne tai, kas galvojama, ir daroma ne tai, kas pažadėta piliečiams. Apie kūrybą ten jokios kalbos nėra.

Žmonės laisvę iškovojusioje Lietuvoje gerbia konkrečius visuomenei naudingus darbus dirbančius: ugniagesius, dvasininkus, policininkus, pakenčia teisėsaugą, bet nemėgsta partijų, nuolat laiko jas žemiausioje pasitikėjimo lentelės vietoje, nors būtent politikai tą laisvę ir iškovojo. Kodėl?

Matyt, todėl, jog mano, kad gražus yra tik partijų fasadas, o vidus paplėkęs. Yra ir daugiau priežasčių, bet Lietuvoje jos dar mažai detaliau tyrinėtos. O apie partijų idėjas ar ideologijas nemėgink ir klausti.

Tapusi prezidente D.Grybauskaitė manė, jog partijų smegenis spaudžia pinigai, todėl pasiūlė uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas. Politikai ir jų veiksmų komentatoriai, išskyrus pusantro politologo, tam pritarė.

Deja, daugiau idėjų partijose neatsirado, o kai kuriose pinigų paieška tik suintensyvėjo. O po Liberalų sąjūdžio istorijos neverta ir spėlioti, kuria linkme pasuks žmonių nuomonė apie politikus ir partijas.

Geriausiu atveju – prie balsadėžių rudenį ateis mažiau rinkėjų. Ar taip Lietuvoje ir turėjo atsitikti?

Politinio romantizmo laikais vienas Sąjūdžio užmojų buvo sukurti daugiapartinę sistemą. Godžiai buvo domimasi vakarietiškomis partijomis, jų praktika ir idėjomis, ypač tuo, kuo viena partija skiriasi nuo kitos.

Pirmoji naujųjų politikų idėjinė edukacija buvo liberalistinė – kaip iš socialistinės vergovės pereiti į politinę ir ekonominę laisvę. Liberalizmas sukūrė šiuolaikinę Europą, jau pergalingai žengia per pasaulį, prikels iš numirusiųjų ir Lietuvą – toks buvo šūkis.

Prieškarinės Lietuvos partijos kažkodėl nebuvo populiarios. Tačiau kad ir kokio pavadinimo būtų norima kurti partija, svarbiausiu dalyku buvo laikoma ideologija, savaime suprantama, skirtinga nuo socialistinės, ir jos pagrindu surašyta programa. Jomis dar buvo tikima.

Šių eilučių autoriui teko rašyti net skirtingų partijų programas, kad tik būtų daugiau diskusijų. Ir vis dėlto partijos iš Sąjūdžio gliaudėsi lėtai. Kiekvienam raštingam buvo aišku – tapęs partiniu, turi prarasti ir dalį asmeninės laisvės.

Daugelį baugino griežta narystė, buvo siūloma vietoj slogius laikus primenančios sistemos apsiriboti judėjimais, laisvu plaukiojimu ideologiniuose vandenyse.

Tačiau politinė logika diktavo savo taisykles, patarė važiuoti jau išrastais dviračiais, vis aiškiau suvokiant, kad partija yra ne tik vienminčių vizionierių sambūris, bet ir biurokratinis, nemažų išlaidų reikalingas mechanizmas.

Partijai reikia struktūros, funkcionierių, vadybininkų, agitatorių, reklamuotojų ir visokios kitokios už ačiū neatsirandančios velniavos, kur idėjoms gaminti ne taip jau daug nuo rinkimų iki rinkimų ir lieka laiko.

Visuomenė taip pat nestovi vietoje, grupuojasi, reikia jos interesų gynėjų aukštojoje politikoje. Revoliucionieriai šiame procese dažniausiai yra tik trukdantys, pageidaujamos pragmatiškos, žinančios, ko nori, asmenybės.

Dvi reformų bangos taip pakeitė veidus Seime, kad reikia didelių pastangų ką nors ryškesnio prisiminti. Buvo metas, kai siūlyta balsuoti pinigais, dar kita sudėtis buvo pavadinta kioskininkų Seimu. Į politiką įsiveržė verslas. Pirma – verslas, tik paskui švietimas, sveikata, o jei liks pinigų ir noro, galima užsiimti ir kultūros politika – taip buvo dėliojami prioritetai.

Partijos pamažu virto „uabais“. Gal tie politinės paauglystės tymai būtų ir praėję, bet dėl įsibėgėjusios privatizacijos verslo kovos agresyvėjo, o nuo jo neatsiliko ir politikai.

Tai, ką mes šiuo metu vadiname prekyba poveikiu, tada buvo gyvenimo norma. Kas joje nepritapo ar nesugebėjo ja pasinaudoti, buvo vadinami „lūzeriais“ – sąvoka gyva iki šių dienų.

Apibendrinant galima taip pasakyti: dvi privatizavimo bangos apnuodijo Lietuvos politinį gyvenimą ir demokratiją. Visa, kas skandalinga vyksta šiandien, yra to paties apnuodijimo konvulsijos. Ačiū Dievui, rimstančios, bet ne paskutinės.

Nėra nė vienos, tuo metu gimusios ir dabar dar palaikančios gyvybę, sveikos partijos. Nė viena politinė jėga ar jėgelė negali išpūsti krūtinės ir pradėti girtis – aš čia tyriausias ir švariausias.

Bet nėra ir beviltiška. Įstojus į ES, pamažu pradėjo brėžtis raudonos linijos tarp interesų grupių ir politikos, atsirado daugiau prevencinių taisyklių ir šansų, kad pasitelkus jaunimą bus galima grįžti prie perspektyvios politikos, naujų idėjų.

Tačiau tam reikia dar vienos svarbios aplinkybės – kad nežlugtų Europos Sąjunga.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.