S.Drėlingas buvo kaltinamas tuo, kad 1956 m. dalyvavo suimant vieną iš Lietuvos partizanų vadų Adolfą Ramanauską „Vanagą“ ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę, ir šie jo veiksmai buvo įvertinti kaip prisidėjimas prie „nacionalinės-etninės-politinės“ grupės genocido. Kaip žinia, suėmus A. Ramanauską jis buvo kankinamas, 1957 m. nuteistas mirties bausme, o jo žmonai skirta 8 metų lagerio bausmė (tiesa, lageryje ji praleido tik dvejus metus).
Nors informacija apie sprendimo paskelbimą buvo paskelbta daugelyje žiniasklaidos priemonių, atrodo nei viena jų neatkreipė dėmesio į šio sprendimo reikšmę.
Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) ne šiaip sau pripažino eilinį kagėbistą dalyvavus genocide, ir ne šiaip sau eilinį kartą už genocidą – kuris yra pats siaubingiausias nusikaltimas – skyrė juokingai mažą bausmę. Šia nutartimi LAT atsisakė savo praktiką suderinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, konkrečiau – su EŽTT sprendimu V.Vasiliausko byloje.
Tai buvo padaryta visiškai vieningai: iš 17-os teisėjų nei vienas nepareiškė atskirosios nuomonės. LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje (su ja galite susipažinti čia) S. Drėlingo veikla prilygintina dalyvavimui genocide tokiu būdu, kuris buvo iš anksto atmestas EŽTT sprendime Vasiliausko byloje. Mano manymu, tokiu būdu Lietuvos Respublika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo asmenyje, vėl pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos septintąjį straipsnį, įtvirtinantį principą, kad niekas negali būti nuteistas už veiką, kuri nebuvo laikoma nusikaltimu jos padarymo metu.
Kaip EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje aprašė LAT
Taigi, pažiūrėkime į tas LAT nutarties vietas, kur Teismas referuoja EŽTT sprendimą V. Vasiliausko byloje. LAT nutartyje net keliose vietose nurodoma į šiame sprendime panaudotus įtvirtintus teisės principus, reikšmingus priimant nutartį, o po to perteikiama ta sprendimo dalis, kuri tiesiogiai susijusi su S. Drėlingo byla:
„12. Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste reikšmingas ir po joje skundžiamų sprendimų priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05), kuriuo nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio (nullum crimen sine lege) pažeidimas dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. nužudant du Lietuvos partizanus.
EŽTT, be kita ko, konstatavo, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas Konvencijos prieš genocidą II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178). Nagrinėdamas, ar Lietuvos teismų pareiškėjo V.Vasiliausko byloje pateiktas jo veiksmų aiškinimas atitiko genocido sąvokos sampratą, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT, be kita ko, nurodė, kad valstybės institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Konvencijoje prieš genocidą. Tačiau ši diskrecija neleidžia nacionaliniams teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai.
Atsižvelgdamas į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT konstatavo, kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o nacionaliniai teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo V. Vasiliausko už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą.“
„Iš EŽTT sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą taip pat matyti, kad Didžiosios kolegijos vertinimu Lietuvos teismai sprendimuose, priimtuose pareiškėjo V. Vasiliausko baudžiamojoje byloje, nepakankamai pagrindė išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, tai yra dalį grupės, saugomos pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį.“
Taigi, LAT teigia, kad EŽTT Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą Vasiliausko byloje pripažino dėl dviejų priežasčių. Visų pirma todėl, kad V. Vasiliausko atveju buvo pritaikytas per platus genocido apibrėžimas – į jo saugomų grupių sąrašą buvo įtrauktos ne tik nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupės (būtent tokios grupės yra saugomos nuo genocido pagal Konvenciją prieš genocidą), bet ir politinės grupės, kurioms tokia apsauga nesuteikta.
Antra, – ir tai neskamba kaip su pirmąja priežastimi kaip nors susijusi aplinkybė, – EŽTT tariamai pasigedo Lietuvos teismų sprendimuose aiškumo: Lietuvos teismai esą „nepakankamai pagrindė išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, tai yra, dalį grupės, saugomos pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį“. Toliau, nuo 13 punkto, LAT išplėstinė kolegija nutartyje ir pateikia tokį partizanų reikšmingumo pagrindimą.
Ką EŽTT iš tiesų parašė
Nurodydama antrąją – nepakankamo pagrindimo – priežastį LAT užsiminė apie tai, kas buvo neabejotinai sąmoningai nutylėta pateikiant santrauką priežasčių, dėl kurių EŽTT pripažino Lietuvą pažeidus Konvencijos 7 straipsnį. Užsiminė apie tai, kad EŽTT iš tiesų tyrė versiją, kad partizanai buvo sovietų persekiojami kaip svarbi nacionalinės grupės dalis, apie tai, kas buvo parašyta nebaigtoje cituoti EŽTT sprendimo Vasiliauskas prieš Lietuvą pastraipoje.
Pažiūrėkime visą šiuo atveju reikšmingą EŽTT sprendimo pastraipą, kurią LAT nutartyje perpasakojo tik iš dalies (paryškinu nutylėtąją dalį; visą EŽTT sprendimą Vasiliausko byloje galite rasti čia):
„181. Teismas pripažįsta, kad valstybės valdžios institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Genocido konvencijoje. Tačiau ši diskrecija neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Teismas taip pat jau nustatė, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę (žr. 178 punktą pirmiau).
Iš to seka, kad prokurorai neturėjo teisės retroaktyviai kaltinti, o vidaus teismai – retroaktyviai nuteisti pareiškėjo už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą (žr. taip pat Konstitucinio Teismo nutarimą, 60 punktas pirmiau).
Be to, net jei vėlesnis tarptautinių teismų termino „iš dalies“ išaiškinimas būtų buvęs numatomas 1953 m., nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip tariant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį.
Todėl Teismas nėra įsitikinęs, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu metu pareiškėjas, net ir su teisininko pagalba, galėjo numatyti, kad Lietuvos partizanų nužudymas buvo lietuvių nacionalinės arba etninės grupės genocidas“.
Taigi, LAT tiesiog per vidurį nutraukia referuojamą EŽTT sprendimo pastraipą, ir taip praleidžia esminį EŽTT argumentą. O argumentas buvo toks: net ir tuo atveju, jei laikytume, kad Lietuvos teismai nuteisė V. Vasiliauską ne dėl politinės grupės – Lietuvos partizanų, – o dėl lietuvių tautos (pagal Genocido konvenciją – saugomos grupės) dalies genocido, tai toks grupės naikinimo „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti prieinamas V.Vasiliauskui 1953 m. Nes toks Genocido konvencijos sąvokos „iš dalies“ aiškinimas yra vėlesnis tarptautinių teismų išaiškinimas. Partizaninio pasipriešinimo metu ir iškart po jo tarptautinėje teisėje draudžiamas genocido nusikaltimas buvo suvokiamas kaip ištisos grupės (tokios, kaip žydų tauta Holokausto metu) ar bent jau didesnės tos ištisos grupės dalies naikinimas.
Tai yra, V.Vasiliauskas (lygiai kaip ir S.Drėlingas) negalėjo numatyti, kad jo kova su partizanais gali būti prilyginta lietuvių tautos genocidui. O LAT net keliuose nutarties puslapiuose įrodinėdamas, kad skaitiniu požiūriu nereikšmingi partizanai visgi sudarė reikšmingą lietuvių tautos dalį dėl savo vadovaujančio vaidmens, rėmėsi jau vėlesniais Genocido konvencijos aiškinimais, kurių neprieinamumą partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje metu EŽTT V. Vasiliausko byloje aiškiai konstatavo.
Ar partizanų vaidmenį detaliai aprašęs LAT tinkamai pritaikė bent jau tą vėlesnį Genocido konvencijos sąvokos „iš dalies“ aiškinimą, ar pagrindė, kad partizanai buvo tokia reikšminga grupė, kad jų sunaikinimas (nužudymas ar įkalinimas) jau savaime kėlė grėsmę tautos išlikimui, tai yra, kad tai buvo genocido veiksmas nepaisant pagal proporcijas nedidelio partizanų skaičiaus? Su visa pagarba Teismui manau, kad ne, nors tai – daug platesnė tema, nei galiu apžvelgti šiame straipsnyje.
Taip, LAT nutartyje dėl S.Drėlingo tinkamai išdėstė genocido sampratą išvysčiusių teismų doktrinos apibendrinimus, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kaip ta doktrina buvo taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, kaip ji buvo taikoma kažkiek S. Drėlingo bylai artimose Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai bylose Prokuroras prieš Tolimir ar Prokuroras prieš Sikirica ir kitus, kuriose buvo nagrinėjamas pasipriešinimo dalyvių statusas ir grupės lyderių nužydymo vertinimas, ir prieita visai kitokių išvadų, nei galėtume spėti paskaitę LAT nutartį.
Teismų sprendimuose S.Drėlingo byloje taip pat veltui ieškosime minėtojo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai bylose esančio analizės detalumo, dėmesio konkretiems faktams.
Bet grįžkime prie EŽTT ir V.Vasiliausko bylos. Pažiūrėkime, kokiu būdu EŽTT vystė argumentą, kad tuo metu, kai vyko partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje, nebuvo prieinama išplėstinė sąvokos „iš dalies“ interpretacija. Apie tai rašoma tame pačiame EŽTT sprendime aukščiau jau cituoto 181 punkto:
„176. Toliau Teismas vertina Vyriausybės atsakovės teiginius, kad dėl savo ypatingo reikšmingumo Lietuvos partizanai buvo „dalis“ nacionalinės grupės, tai yra grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį.
Šiuo požiūriu Teismas pastebi, kad 1953 m. nebuvo teisminį genocido apibrėžimo aiškinimą pateikiančios nė vieno tarptautinio tribunolo praktikos. Genocido konvencijos travaux préparatoires suteikia nedaug nuorodų, ką Konvencijos rengėjai turėjo omeny vartodami terminą „iš dalies“.
Ankstyvieji Genocido konvencijos komentatoriai pabrėžė, kad terminas „iš dalies“ apima esmingumo reikalavimą (žr. 93 punktą pirmiau). Pati Genocido konvencija numato, kad šį nusikaltimą charakterizuoja „tikslas sunaikinti visiškai ar iš dalies grupę kaip tokią“, esmingumo reikalavimą taip pat palaiko Rezoliucija 96 (I), pagal kurią „genocidas yra teisės į egzistavimą paneigimas ištisoms žmonių grupėms“.
Atsižvelgdamas į tai, kad Genocido konvencijos tikslas yra nukreiptas į masinius nusikaltimus, TBTBJ paminėjo platų pripažinimą, kad tikslas sunaikinti turi būti nukreiptas bent jau į esmingą grupės dalį (žr. 98 punktą pirmiau). Genocido nusikaltimo sunkumą taip pat rodo griežtos būtinosios sąlygos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti – specialaus tikslo įrodymai ir įrodymai, kad buvo taikytasi sunaikinti visą grupę, ar esmingą jos dalį (žr. 106 punktą pirmiau). Taigi Teismas mano, kad galima pagrįstai teigti, jog 1953 m. buvo numatoma, kad terminas „iš dalies“ apėmė esmingumo reikalavimą.“
„177. Tai nurodęs, Teismas, žinoma, pripažįsta, kad genocido nusikaltimas buvo vėliau plėtojamas tarptautinėje teisminėje praktikoje. Pusei amžiaus prabėgus po įvykių, už kuriuos buvo nuteistas pareiškėjas, atsirado formuluotės „iš dalies“ teisminio aiškinimo gairės, kai bylos dėl genocido buvo nagrinėjamos TBTBJ, TBTR ir TTT. Konkrečiai, kaip matyti iš 97-108 punktuose nurodytos teisminės praktikos, tyčinis saugomos grupės „išskirtinės“ dalies naikinimas gali būti laikomas visos saugomos grupės genocidu, jei toji „išskirtinė“ dalis buvo esminga dėl labai didelio jos narių skaičiaus. Be to, greta kiekybinio grupės dalies, į kurią kėsinamasi, dydžio, teisminis išaiškinimas patvirtino, kad jos „reikšmingumas“ saugomoje grupėje taip pat gali būti naudingas požymis vertinimui. Kad ir kaip būtų, šis formuluotės „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti pareiškėjo numatomas byloje reikšmingu metu.“
Taigi EŽTT Didžioji kolegija pabrėžia, kad byloje aktualiu metu Genocido konvencijoje vartojama sąvoka „iš dalies“ buvo suprantama kaip didžiosios, esminės saugomos grupės dalies sunaikinimas. Pabrėžia tai, kad platus, nuo 1985 m. pradėtas vystyti sąvokos „iš dalies“ aiškinimas (kurio pradžia yra maždaug 1985 m., ir kuris buvo išvystytas tribunolų Ruandai ir buvusiai Jugoslavijai) negalėjo būti prieinamas V. Vasiliauskui 1953 m., ir tai buvo vienas esminių pagrindų, leidusių Europos Žmogaus Teisių Teismui pripažinti Lietuvą pažeidus Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnį. Lygiai taip pat tas 50 metų vėliau atsiradęs sąvokos „iš dalies“ aiškinimas negalėjo būti žinomas ir S. Drėlingui.
Kaip gi EŽTT suprato V. Vasiliausko veiksmus, jei ne kaip genocidą? Atsakymą į tai randame EŽTT sprendimo 182 punkte, kurį LAT taip pat ignoravo S. Drėlingo byloje. EŽTT sprendime skaitome:
„182. Be to, Teismas pažymi, kad 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnis reikalauja, kad kaltininkas veiktų su tikslu visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę. Pareiškėjas bylai reikšmingu metu mini veiksmus nukreiptus prieš „banditus“, „nacionalistinį pogrindį“ arba „nacionalistines gaujas“ (žr. 18 ir 19 punktus pirmiau). Be to, siekiai išsakyti MGB susirinkimuose 1953 m., buvo nukreipti prieš būtent šias grupes.
Teismo požiūriu, net jei MGB naikinimo politika apėmė „tuos, kurie padeda jiems ir jų ryšininkus“, esminis šios platesnės „lietuvių nacionalistų“ grupės tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę . Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas mano, kad šis pareiškėjo argumentas nėra nesvarus, būtent, kad jo veiksmai, ir MGB veiksmai buvo nukreipti naikinti partizanus kaip atskirą ir aiškiai identifikuojamą grupę, kuriai būdingas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai.“
Taigi, EŽTT Didžiosios kolegijos teisėjų dauguma manė, kad Lietuvos teismai neįrodė V. Vasiliauską turėjus specialųjį tikslą sunaikinti Genocido konvencijos saugomą grupę. O tokio tikslo turėjimas yra būtina sąlyga, norint pripažinti asmenį vykdžius genocido nusikaltimą.
EŽTT manė, kad V.Vasiliausko veiksmai buvo nukreipti ne prieš lietuvių tautą kaip tokią, o prieš ginkluotą pasipriešinimą okupacijai, ar bent jau – kad nebuvo tinkamai įrodyta priešingai. O kova su ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžiais tarptautinėje teisėje nėra savaime siejama su genocido nusikaltimu.
Karas visuomet yra siaubinga nelaimė, tačiau karas savaime nereiškia genocido. Vardijant Lietuvos gyventojų nuostolius partizaninio karo metu neretai pamirštama, kad ir partizaninis pogrindis nužudė ne vieną dešimtį tūkstančių žmonių, kurių dauguma buvo civiliai. Ir kad sovietų valdžia, be kita ko, turėjo tikslą apsaugoti sau lojalius asmenis nuo tokio likimo, ir tai darė ne vien nusikalstamais metodais.
Šis EŽTT konstatuotas įrodymų trūkumas V. Vasiliausko byloje taip pat nerado nei menkiausio atgarsio LAT nutartyje dėl S. Drėlingo. Ši EŽTT sprendimo dalis neminima, nepaisant to, kad įrodymai dėl S. Drėlingo tariamai turėto specialaus tikslo buvo panašūs į tuos, kurie naudoti V. Vasiliausko atveju. Ir net silpnesni, nes S. Drėlingas A. Vanago suėmimo operacijoje dalyvavo partizaniniam karui jau pasibaigus.
EŽTT taip pat konstatavo, kad V.Vasiliausko nuteisimas už partizanų persekiojimą kaip už genocidą buvo tolygus baudžiamojo įstatymo taikymui pagal analogiją, nes labai jau didelis skirtumas egzistuoja tarp partizanų, kuriuos kaip grupę visų pirma vienija ginkluotas pasipriešinimas, ir tautos kaip grupės. Žr. 183 punktą, kur EŽTT pabrėžia, jog „ nėra savaime suprantama, kad įprastos terminų „nacionalinė“ ar „etninė“ reikšmės Genocido Konvencijoje gali būti praplečiamos, kad apimtų partizanus.
Taigi, Teismas sprendžia, kad šalies teismų išvada, kad aukos atitiko genocido nusikaltimo galimų aukų apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės buvo interpretacija pagal analogiją, panaudota pareiškėjo nenaudai, dėl ko jo nuteisimas buvo nenumatomas“. Tai dar vienas svarus EŽTT argumentas, apie kurį nei neužsiminta LAT nutartyje.
LAT nutarties dėl S. Drėlingo pasekmės
Apie EŽTT sprendimą V. Vasiliausko byloje esu parašęs ir atskirą išsamų komentarą (jį galite pasiskaityti čia). Tačiau ir iš to, ką išdėsčiau aukščiau, ganėtinai aiškiai matyti, kad LAT ignoravo EŽTT sprendimo V. Vasiliausko byloje esmę. O LAT patvirtinus nuosprendį S. Drėlingui Lietuva pakartotinai pažeidė EŽT Konvencijos 7 straipsnį. S. Drėlingui ir kitiems nuteistiems dėl kovos su partizanais atsiveria plačios durys skųsti Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Tokios bylos, kiek suprantu, turėtų būti nagrinėjamos jau supaprastinta tvarka, nes yra analogiškos V. Vasiliausko bylai.
Galima suprasti, kad EŽTT sprendimas V. Vasiliausko byloje daug kam, įskaitant ir LAT teisėjus, galėjo pasirodyti nepriimtinas. Galima suprasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nenorą po šio sprendimo iš esmės taisyti daugiau nei dešimtmetį formuotą doktriną analogiškose bylose.
Tačiau sudėtinga suprasti, kodėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija nusprendė ignoruoti pagrindinius Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo argumentus susijusioje byloje, tarsi jų nebūtų buvę.
Jei taip teisme elgtųsi eilinė bylos šalis, pristigusi stipresnio argumento, niekas nė nemirktelėtų. Nepatogių aspektų nutylėjimas gal būt tinka Jonui ir Mantui, teisme besiaiškinantiems kokį nors buitinį ginčą.
Tačiau iš teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, plenarinės šio Teismo sesijos, norėtųsi tikėtis daugiau.
