Klausimas tikrai pagrįstas. Ne tik dėl to, kad kone nuo pat liberalų katastrofos pradžios politikos užkulisiuose ėmė sklandyti pranašystės apie visų partijų ir visos politinės sistemos griūtį, o tai lyg ir patvirtino šį pirmadienį įsiplieskusi ugnis po „darbiečių“ stogu.
Jau akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis teisėsaugos taikinys – ne viena ar kita partija ar politikas, bet koncernas „MG Baltic“ ir jo galimi nešvarūs bei korupciniai ryšiai su visu politikos pasauliu.
O tai, kad ši verslo struktūra visada palaikė glaudžius santykius su visomis pagrindinėmis politinėmis jėgomis, ypač parlamentinėmis partijomis, žinoma seniai.
Tokie ryšiai patys savaime nėra nei keisti, nei nusikalstami, tačiau teisėsauga narplioja, jos teigimu, konkrečius korupcinius veiksmus.
Be to, pati teisėsauga sako, kad tyrimas plėsis ir jame atsiras daugiau politikų pavardžių. Stebint pareigūnų užsidegimą atrodo, kad tai gali būti ne tik Liberalų sąjūdžio ar Darbo partijos atstovai.
Matyti ir tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) bei prokuratūra šįkart užsimojo plačiai.
Taigi ramiau glūdėti reikėtų net ir didžiausius šventuolius vaizduoti įpratusių konservatorių lyderiui G.Landsbergiui, kuris ėmė šūkauti, kaip jį užkniso visur kyšantys kyšininkai kiaulės akimis.
Labai tikėtina, kad šis tyrimas palaimintas, o gal net ir paskatintas pačioje Prezidentūroje – juk karą be pasigailėjimo oligarchams skelbianti prezidentė D.Grybauskaitė kone atvirai įvardydavo koncerną „MG Baltic“.
Bet jokiu būdu negalima atmesti ir tikimybės, kad taip triukšmingai prasidėjęs tyrimas po kurio laiko ims tyliai bliūkšti.
Kad ir pati teisėsauga greičiausiai nesijaučia visiškai rami dėl savo tyrimo baigties, rodo ir greičiausiai ne be jos pagalbos į viešumą nutekinami ikiteisminio tyrimo medžiagos fragmentai, siekiantys įtikinti visuomenę, jog teisėsauga savo įtarimus remia tvirtais įrodymais, ir milžiniškas spaudimas įtariamajam R.Kurlianskiui.
Nuolatiniai prokurorų prašymai dar pratęsti jo suėmimo laiką ir prie tų prašymų lyg tyčia derinamos naujos kratos bei įtarimai kitiems tyrimo veikėjams, akivaizdu, išduoda siekį pagaliau priversti R.Kurlianskį palūžti ir prisipažinti. Tačiau po to, kai jis buvo išleistas iš Lukiškių, šioms teisėsaugos viltims, atrodo, nebelemta išsipildyti.
Vis dėlto, kad ir kaip toliau rutuliotųsi ir baigtųsi ši istorija, kuri bet kokiu atveju bus ilga ir sudėtinga, jos poveikis visoms politinėms partijoms ir jų pozicijoms prieš Seimo rinkimus – didžiulis.
Apklausos, darytos pirmosiomis skandalo dienomis, rodo, kad parama Liberalų sąjūdžiui sumažėjo daugiau nei perpus ar kone dviem trečdaliais. Tad ši politinė jėga grįžo į laikus, kai turėdavo kovoti dėl to, kad apskritai peržengtų 5 proc. rinkėjų simpatijų Seimo barjerą.
Kur pasuko liberalų rinkėjai? Kol kas tvirtinasi prognozės, kad pagrindiniai jų srautai plūstelės arba pas vadinamąsias nesistemines ir apskritai antipartines jėgas ir šių rinkimų naujadarus, arba į viskuo nusivylusių ar svyruojančių, ar eiti į rinkimus, stovyklą.
Kitos parlamentinės jėgos – pirmiausia daugiausia naudos tikėjęsi ir visaip rinkėjų dėmesį mėginantys pritraukti konservatoriai – iš to nelaimėjo nieko arba gavo trupinių.
Tad didžiausi laimėtojai – valstiečiai ir žalieji su buvusiu vidaus reikalų ministru S.Skverneliu priešakyje, dar tvirčiau įsitvirtinę antrojoje partijų rikiuotės vietoje po socialdemokratų.
Ar tai ilgalaikė tendencija, kuri tęsis iki pat rinkimų ir nulems jų rezultatus, ar padėtis gali keistis ir grįžti į senas vėžes?
Pirmiausia labai abejotina, kad liberalai gali susigrąžinti bent dalį buvusio populiarumo – net ir tuo atveju, jei byla ims bliūkšti.
Vien tai, kad tuomečio partijos lyderio E.Masiulio namuose rasta krūva neaiškios kilmės pinigų, buvo pernelyg didelis smūgis ir šokas daugeliui liberalų rinkėjų. Tad padarinių jau greičiausiai nebeįmanoma ištaisyti.
Nebepadės nei desperatiški senųjų partijos lyderių, dar kartą mėginančių apsimesti „nauja komanda“, bandymai įrodyti, kad jie su šiuo skandalu neturi nieko bendra, nei pačios D.Grybauskaitės, mėginančios išgelbėti savo žaidimą su dešiniaisiais, prie Liberalų sąjūdžio vairo stojusio Vilniaus mero R.Šimašiaus globa.
Vargu ar savo kraitį svariau papildyti sugebės ir kitos pagrindinės parlamentinės jėgos, ypač jei teisėsaugos taikiklis nukryps ir į jas.
Tai dar labiau sunkins ir tų pačių liberalų padėtį – juk kuo tyrimas labiau plėsis, tuo sunkesne našta jis guls ir ant partijos, esančios kaltinamųjų eilės priekyje, pečių.
Tai reiškia, kad valstiečiai bei žalieji su policininkų uniformomis pamažu, bet užtikrintai tampa ta politine jėga, nuo kurios po rinkimų priklausys, kas sudarys bet kokios valdančiosios koalicijos ašį.
O ir iki pačių rinkimų ši jėga dar turi galimybių pakovoti dėl pirmosios vietos su socialdemokratais – jei ne galutinėje partijų rikiuotėje, tai bent daugiamandatėje apygardoje.
Taigi aišku tik dėl viena – nei prieš rinkimus, nei po jų politinė padangė nebus nei ramesnė, nei skaidresnė.