Mūsų įmonė dar visai jauna arba klimpsta skolose, tai pinigėlių mokėti negalėsime. Todėl advokato per pažįstamus paprašysime mums nemokamai parengti sutartis. Aktorius turėtų suveikti švogerio „prieteliaus“ brolienei šešis pakvietimus į premjerą, o rašytojas – savo honoraro sąskaita mūsų kolektyvui pridovanoti knygų, fotografas – nuo galvos iki kojų, nuo krikštynų iki laidotuvių nupaveiksluoti visus senus draugus ir naujus gimines. Pastarųjų, kaip paaiškėja, jis turi kur kas daugiau, nei įsivaizdavo iki to karto, kai į jį žmonės ėmė kreiptis nedidelės pagalbos.
Muzikantas turėtų bent vieną vakarą per savaitę paaukoti gerų draugų pusbrolio vestuvėms. Šiaip jei žmonės liktų patenkinti, jaunavedžiai už koncertavimą sumokėtų, negaila juk. Bet pats supranti – vien tuoktuvių balius atsiėjo 12 tūkstančių eurų, medaus savaitė Tenerifėje – dar 2 tūkstančiai eurų, o per dovanas vokeliuose jaunieji iš svečių atgal tiek tikrai nesusirinks, tai ir taip jau aiškiai eina į minusą. Tad galėtum savo muzika paremti būsimą jauną šeimą – jiems tikrai patiks toks tavo gestas.
Vertėjas vidutiniškai tris kartus per savaitę į savo elektroninę pašto dėžutę iš kažkur kažkada matytų žmonių gauna po kelis lapus „šiek tiek išversti nepersistengiant“ ir savo paties naudai „pasipraktikuoti sunkesniuose vertimuose“.
Žurnalistas, prozininkas ar poetas irgi nuolat iš amžinai pradedančiųjų verslininkų sulaukia kuklaus prašymo padėti sukurti reklaminį šūkį – „reikia tik vieno nebanalaus sakinio“ arba „tik peržvelgti tekstuką, taisyti nieko gal ir nereikės, tiesiog patikrinti, ar nėra gramatinių ir stilistinių klaidų, ir perrašyti viską taip, kad būtų wow“.
Liguisti prašytojai sapnuoja, kad rūpesčiai ištinka tik juos vienus ir kad tik jų vienų bei jų sutuoktinių darbas yra sunkus ir vertas realaus atlygio. Paprastai tai tie patys sąmoningi piliečiai, kurie akušerei už sėkmingą sveiko kūdikio atėjimą į šį pasaulį gailėtų atsidėkoti kokia nors dovana.
Atseit – vien iš principo, nes „patys jie tokį darbą pasirinko – aš neverčiau jų tapti gydytojais“. Taupuolis gaili mestis ir išleistuvių proga bendrai dovanai jo atžalą kelis metus ugdžiusiai darželio auklei ar trenerei, nes „ji ir taip algą gauna, kodėl dar ją turėčiau šelpti iš savo kišenės?“
Žinoma, ne visi labdarinių intelektinių ir kūrybinių paslaugų ieškotojai gerų atsiliepimų pelniusiems profesionalams nė nežada atsilyginti. Kai kurie, dosnesni, mėgina specialistą suvilioti prabangiais pažadais dėl karmos taškų. Ne tokie dvasingi tiesiog primena kažkaip kada nors atsidėkosią.
Įdomu, ką tai reiškia? Turbūt, kai kūrėjas atliks užduotį, įprastai įkainotą 150 eurų, arba dėl skubios pagalbos gailiai prašančiajam jis atsisakys kito užsakymo, iš kurio būtų gavęs 500 eurų, jam bus atsilyginta kavos puodeliu už 1,5 euro arba nukainota besibaigiančio galiojimo saldainių su likerio įdaru dėžute. Ją užsakovas krizės metais rado po Kalėdų eglute ir vos nepamiršo, kad tokią turi.
Bet gal vis dėlto tam taupančiam veikėjui svarbesni – sunkiai įkainojami, tačiau taurūs, o ne niekingi materialiniai dalykai? Tuomet kai netikėtai vieną rytą autorius, atlikėjas ar vertėjas, kuris kažkada iš draugiškumo padirbėjo nemokamai, paskambins ištiktas bėdos ir pasiskųs, kad nėra kas visai dienai atvyktų paslaugyti prosenelės, sergančios Alzheimeriu, tas buvęs prašytojas mes visus dienos darbus, verslo susitikimus bei planus ir lėks svetimai senolei keisti sauskelnių bei prižiūrėti, kad ana išmatomis neišteptų sienų.
Ne, taip tikrai nenutiks. Tik pagąsdinau. Nes tas pažįstamas, kuris kadaise kreipėsi dėl dovanotinos paslaugos ir ją gavo, nėra toks artimas, kad galima būtų drįsti jo prašyti pagalbos sunkiu ir ne visai maloniu gyvenimo momentu.
„Bet ot žmonės šiais laikais – vien nauda jiems rūpi, taip susvetimėję ir pasipūtę tapo, kad nebegali geranoriškai padėti ir dar būtinai tikisi kažko mainais! Dievas norės – Dievas atsilygins“, – šitaip pagalvotų tas vertingų patarimų, brėžinių, dainų ar šokių išsizyzęs gudrutis, kai jo gelbėtojas netikėtai, nelauktai primintų apie žadėtą atlygį.
Tas savu laiku atsiskaitymo valiuta išvengęs „darbdavys“ greičiausiai geradariui ir pašykštėtų atsilyginti daiktu, kuriuo jo įmonė prekiauja. Nes gi savaime suprantama: prekės visiškai veltui iš gamintojų negauna, ir net jei parduotų ją už savikainą kiekvienam, kas kada nors kuo nors pagelbėjo, nuskurstų ir galiausiai išvis bankrutuotų.
Ar buvote kada sutikę automobilių meistrą, kuris pasisiūlytų jūsų kledariukui detales pakeisti be jokio mokesčio? Arba teko matyti darbininką, kuris sutiktų padaryti kapitalinį ar bent kosmetinį kambario remontą pusvelčiui? Jis net varžto neįsuks pusdykiai!
O įsivaizduojate situaciją, kai ateinate pas pažįstamų rekomenduotą odontologą ir prašote išvalyti danties kanalus, uždėti plombą už daugiau nei perpus mažesnę kainą? Arba kad taksi vairuotojas pavežėtų jus tik dėl įdomumo? Kas kita – plevėsos specialisto produktas, kūrinys ar darbas, jei išvis apsiverčia liežuvis tokią drumzliną veiklą vadinti darbu.
Vienas juokas paspaudinėti sintezatoriaus klavišus ar pastrakalioti ant scenos, savo malonumui pusę dienos papleškinti fotoaparatu ir pafilmuoti, išversti į gimtąją kalbą kokį dokumentą ar sudėti jame kablelius ir nosines raides. Jei būtų sunku ar kažkas ypatinga, žmogus juk nebūtų to darbo atlikęs taip greitai ir taip sklandžiai.
Darbo priemonės, kurias pačiam reikėjo įsigyti ir už kurių naudojimą reikia mokėti, mokesčiai valstybei, išeikvotos jėgos ir atseikėtas laikas šiuo atveju nesiskaito.
Bet skubu pridurti: geri bičiuliai arba garbingi, laiko patikrinti partneriai paprastai į keblias situacijas nepapuola. Jie žino ir jaučia, kada kitam pagalba reikalinga, ir pasisiūlo padėti ar atsidėkoti greičiau, nei prisieitų to prašyti, o susitaria ir be žodžių arba prie vyno taurės.
Kai žmonių nevienija tokia artima, dėkingumų ir moralinių skolų kupina draugystė ar intymūs ryšiai, užsakovą ir paslaugos teikėją turi sieti konkretus susitarimas. Normalus verslininkas ir supratingas strategas visada pradės tiesiai, be užuolankų ar apylankų, nuo klausimo apie darbo kainą, atsiskaitymo būdus arba barterio galimybes, aptars atsiskaitymo terminą. Jis svarbiausiuose derybų dėl atlygio niuansuose nepalieka skylių ir kavos tirščių ateičiai.
O komerciniais tikslais drįsti pažįstamam pasiūlyti jį „pasamdyti“ vienam projektėliui, kuris tam specialistui būtų įprastas pajamų šaltinis, vien už didelį ačiū, t. y. kai šis žodis bus sms arba feisbuko žinutėje parašytas didžiosiomis raidėmis, ir aptakius pažadus kažkaip kaip nors kada nors atsidėkoti – nei šis, nei tas. Išskyrus kai pats profesionalas dėl kokių nors, – matyt, nebergždžių – priežasčių pats šį sykį atsisakytų imti pinigus.
Draugiškumą, dėkingumą, dosnumą reikėtų (ir visai naudinga būtų) skirti nuo piktnaudžiavimo, manipuliavimo ir išnaudojimo. Pirmiausia tai svarbu suvokti patiems menininkams, vertėjams, autoriams, gidams, buhalteriams ir kitiems specialistams, kurie neatsigina prašymų padirbėti dykai arba už studento įkainius ir jaustųsi nemandagūs ar kalti atsisakę tokio gundomo pasiūlymo.
Tarp kūrybinių ir intelektinių sričių profesionalų turėtų būti pasiektas bendras garbės susitarimas: jei nesijaučiate skolingi ir nesate tikri dėl perspektyvų – jokio savo tiesioginio darbo ir išsamių konsultacijų nemokamai ar už aptakybes.
Svarbu nebijoti įvardyti savo paslaugų tarifus ir gebėti konkrečiai paaiškinti, kad skubus užduoties įvykdymas, atidedant į šalį kitus įsipareigojimus, nuolaida arba daugiau smulkinimosi už tą pačią kainą jau yra dovana ir draugiškumo išraiška.
Antraip nesusipratėliams ir toliau atrodys, kad gyvenate tik iš oro ir jo stumdymo, už kurį neįmanoma atsilyginti konkrečiai, nebent – tuo pačiu oru.
