Minios žmonių traukė iš kišenių dolerius ir rikiavosi į eiles, kad išvystų Fidžio undinę (iš tiesų tai buvo mažos beždžionėlės galva, prisiūta prie žuvies liemens su uodega), vos metro ūgio Generolą Tomą Nykštį, albinosus, milžinus, barzdotas moteris ir kitokias keistenybes.
Toks pat įspūdis turėjo susidaryti praėjusią savaitę, kai panašios minios žmonių rikiavosi į eiles ir traukė iš kišenių eurus, kad išvystų dar didesnį stebuklą nei undinės klastotę ar dainuojantį liliputą, – jie atėjo pamatyti mažų kainų. Ir ne tik jų pamatyti, bet ir pačiupinėti, pakilnoti, o galiausiai net ir jomis pasinaudoti.
Pasinaudojus, aišku, reikėjo pasidalyti. Atstovėję eilę žmonės stodavo į kitą – jau socialiniuose tinkluose, kėlė nuotraukas ir čekius, plūdosi, gyrė, peikė, šaipėsi ar kitaip kėlė produktyvumą, kurio augimas, jeigu kam įdomu, trejus metus iš eilės buksuoja ties vienu procentu.
Kaip ir visuomet tokiais atvejais, tauta netruko pasidalyti į dvi dalis. Vienus, kuriems šios eilės kėlė nenugalimą norą jose sustingusius piliečius apibrėžti kaip trūkstamą grandį tarp primatų ir žmogaus ir tai apdainuoti kiek įmanoma aštresniais žodžiais. Ir kitus, kuriems šios eilės simbolizavo tragišką situaciją mažmeninėje prekyboje, visuomenėje ir visatoje apskritai ir tokį pat norą tai apdainuoti ne mažiau apokaliptiniais tekstais.
Būtų tądien S.Daukanto aikštėje nusileidęs ufonautų orlaivis ir išspjovęs žalią žmogeliuką su nežemiškų gėlių puokšte prezidentei – niekas to nebūtų pastebėję.
Todėl nuliūdę ateiviai po to irgi būtų stoję į eilę, irgi laukę išganingųjų bananų už 66 euro centus, o gal netgi dalinęsi jų nuotraukomis savo nežemiškame feisbuke kaip šios planetos turistinių pranašumų įrodymą.
Savaime suprantama, gretinti Ph.T.Barnumo cirko turo pradžią ir pirmąją „Lidl“ prekybos tinklo darbo dieną nebūtų visai korektiška.
Pirmu atveju kalbame apie pramogų alkį, be kurių įmanoma ir išgyventi. Antruoju – apie būtinybę patenkinti bazinius maisto poreikius. Jų nepatenkinus (pageidautina – už kiek įmanoma priimtinesnę kainą) išgyventi sudėtinga.
Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Didžiulei daliai stovėjusių eilėse tai tapo ne tik proga apsipirkti pigiau – tai tapo ir nemokama galimybe gauti naujų įspūdžių. Apie eilėse nestovėjusius, vežimėlių nemedžiojusius ir kainų nelyginusius, tačiau nuo to ne mažiau aktyviai užkimšusius visus internetus net nekalbu – jie visame šitame pratime dalyvavo tik dėl pramogos.
Kitaip tariant, duona ir žaidimai viename. Pasiūlymas, kuriam neįmanoma pasakyti „ne“.
Ir kaip po to neprisiminsi viso legiono rinkodaros ir reklamų guru, kurie jau kelintus metus neužsičiaupdami tvirtina, kad šiais laikais pagrindine preke tampa būtent įspūdžiai? Būtent jų ilgisi šiuolaikinis žmogus, kuriam patrakęs informacinis triukšmas iki kelių sekundžių sumažino gebėjimą bent kiek ilgiau susitelkti į vieną klausimą.
O čia, prašom, tūkstantis įspūdžių vienoje ilgoje eilėje. Ir stebuklo laukimas eilėje su bendraminčiais, ir tikėjimas, kad su nauju prekės ženklu piniginėje papūs nauji vėjai, ir sportinis azartas apginti sugaištą laiką bei racionalizuoti savo emocijas, ir pagaliau tas amžinas piktdžiugiškas noras paprognozuoti, kad su nauju žaidėju rinkoje dings liesos karvės metai seniesiems.
Tik gaila, kad įspūdžiai turi tokią bjaurią savybę greitai nublukti ir išsekti. Geriausiu atveju jų likučiai tampa įpročiais. Blogiausiu – palieka tuštumą ir nervingą eilinio cirko vizito į miestą laukimą. Tegul ir ne su Fidžio undine, tegul ir be barzdotos moters. Tačiau su kuo nors, ko nebuvo vakar, apie ką esi girdėjęs pasakojant užsienius lankiusius žmones ir iš ko tikiesi tokio efekto, kuris pagaliau ims ir pakeis gyvenimą į gerąją pusę visiems laikams.
