Nes karas mokyklose yra prieblandos zona. Kur svarbiausia užtikrinti, kad mokiniai neturėtų per daug teisių, kur svarbiausia apginti mokyklos reputaciją, kur vaikas yra kareivis, kuris turi gerbt ginklu, vykdyt komandas nemąstydamas ir pataikyti 100 iš 100.
Viešąją erdvę nuolat supurto mokytojų patiriamo streso atvejai, mes kalbam apie tai, kad prarastas mokytojo profesijos prestižas, kad darbas su vaikais yra pragariška kančia, matome, kaip pedagogai streikuoja dėl mažų atlyginimų. Vaikai streikuoja tyčiodamiesi, mušdamiesi, neklausydami, ir galiausia ultima ratio – nužudydami save, nes nepakėlė kančios, nepakėlė abejingumo ir nežmoniško elgesio, neišgyveno ten, kur buvo nematoma jų dvasinė būsena, nes vienintelis svarbus dalykas buvo reikalavimai reikalavimai reikalavimai...
Mes kalbame, kaip drasko mokytojams akis mokiniai. Mes kalbame, kaip šiuolaikiniai vaikai sužvėrėjo. O ar gali būti kitaip? Ar gali būti kitaip visuomenėje, kur per metus gaunama beveik 40 tūkstančių pranešimų apie smurtą šeimose – ir tai tikrai ne visi atvejai pasiekia policijos ausis, kur smurtas prieš vaikus ir toliau išlieka latentinis nusikaltimas, nes vaikai pamatomi tik tada, kai įmetami į šulinį ar pakliūva į medikų rankas nusėti nudeginimais, mėlynėmis, sutrupintomis rankomis ir sulaužytais žandikauliais.
O iš tūkstančių ikiteisminių tyrimų kiek yra dėl smurtą patyrusių ar jį stebėjusių sustingusiomis iš siaubo akimis iš palovio, pro spintos plyšį ar apsikabinus mamos kojas? Tarp nukentėjusių nuo smurto yra 14 procentų vaikų. Beveik tris kartus mažiau nei nukentėjusiais pripažįstama vyrų.
Tai va šitaip mes matome vaikus. Tai tiek mums iš tiesų rūpi. Tai tiek mes sugebame pamatyti kančią vaiko sieloje. Ar šitame kontekste tada tokia išskirtinai demoniška yra ta direktorė, kaip kirviu kertanti, kad jos mokykloje problemų nėra, nebuvo ir nebus?
Ar ji tikrai taip keistai neįprastai sureagavo, kai atėjusioms dviems mamoms, kurių vaikai patyrė kaulų lūžius ir smegenų sukrėtimus, pareiškė išsiaiškinsianti katras iš dviejų sužalotų berniukų buvo kaltas? Ar ši moteris, kuri nemato kančios ir nežino kas yra empatija, yra priežastis ar simptomas?
Neatsakysiu. Nes tylinčių ir leidžiančių tylėti yra per daug. Juk tą berniuką, kuriam dėl sveikatos būklės ilgesnis ėjimas kainuodavo taip ištinusias kojas, kad jos netilpdavo į batus, ne direktorė, o klasės auklėtoja varė žygiuoti su plakatu kažkokiame renginyje. Nes kur vaiko kančia, o kur plakatas ir renginys.
O gal apskritai tai nebuvo jautrumo stoka, bet sąmoningas žiaurumas, kaip kitaip išauklėsi tuos velnio išperas... Nežinau. Bet taip gali būti – nes vaiko mama nesyk prašė nekankinti jos sūnaus, tik situacijos kartojosi vėl ir vėl ir vėl...
Kodėl mama neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą? Kodėl nesuprato, kad kasdien žeminamas, patyčias ir smurtą patiriantis jos vaikas neatlaikys tokio pragaro? Nežinau. Bet gal tiesiog sunku suvokti kokio žiaurumo karas prieš vaikus vyksta Lietuvoje, jei net mokyklos psichologės darbo efektas toks, kad vaikas apskritai nustoja pasakoti ką ir toliau kasdien patiria. Kol prieš vieną žygį pėsčiomis, kuris jam būtų kainavęs daug valandų kančios, jis nužudė save.
Ką tik paauglystėn įžengęs berniukas. Protingas. Darbštus. Talentingas. Drąsus. Išduotas. Apleistas. Nematomas. Nematomas kaip ir tie kiti trisdešimt vaikų, kurie nusižudo kiekvienais metais Lietuvoje. Nematomas kaip dešimtys tūkstančių, patiriančių smurtą namuose, mokykloje, kieme. Nematomas kaip ir tie keli šimtai vaikų, kuriems kasmet diagnozuojamos depresijos, ir siūloma pagalba psichiatrijos stacionare, prifarširuojant juos vaistų.
Nes vis dar turime tokią socialinės ir sveikatos apsaugos sistemą, kur kairė nesikalba su dešine, ir ranka nežino ką daro koja. Nes vis dar džiugiai perkame už keliskart didesnę kainą nei kitos ES šalys vaistus, nes vis dar išlaikome sukrečiantį korupcijos lygį medicinoje, kur tiesiog neapsimoka turėti daugiau psichologinės pagalbos, nes sunku pasišildyti rankas prie tokių pigių paslaugų – čia jums ne brangios aparatūros ir brangių vaistų pirkimai, kur be streso ir be STT grėsmės nubyra tiek ir tiems, kad pokyčiai matyt kainuos ne vieną kamikadzę ministrą, žinoma, jei atsiras norinčių ir jei jiems pavyks įveikti pilkųjų sistemos kardinolų barjerą.
O šiandien mes turime dešimtis popierinių priemonių planų ir programų, ypatingai aukštą kompetencijos lygį atsirašinėjant ir pateikiant išsamius paaiškinimus, kuriuose dominuoja žodžiai „nepriklauso“, „ne mūsų kompetencijoje“, kas nors kitas „nebendradarbiavo“, ir „buvo imtasi priemonių“. Ir galiausiai konstatuojama, kad dėl visko, kaip visada, kalti patys vaikai. Mūsų vaikai. Už kuriuos mes, suaugusieji, esame atsakingi. Kurie mokosi iš mūsų. Ir jei mes esame bejėgiai – bejėgiai ir jie. ... Kai skaičiau nusižudžiusio berniuko mamos pasakojimą, jos mėginimą suprasti ir netgi užjausti nežmonišką abejingumą demonstravusią mokyklos vadovę ir pedagogus, negalėjau negalvoti apie savo sūnų. Apie tai, kodėl taip skiriasi mokyklos ir bendruomenės Lietuvoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Ir apie tai, kad viską nulemia ne valstybių sienos, netgi ne biudžetai, o tik žmonės.
Gyvi, konkretūs žmonės, kurie renkasi prisiimti atsakomybę, atverti širdį vaikui ir kartu būti pavyzdžiu, kuris vadovaujasi ne „akis už akį“ džiunglių įstatymu, bet Kanto maksima „elkis taip, kad kiekvienas tavo poelgis galėtų būti pavyzdžiu“ ar krikščionybės pamatine vertybe „mylėk savo artimą kaip save patį“. Nekartosiu to, ką kalbu jau pusę savo gyvenimo – ir tai, ką sausį karštai pakalbėjo valdžia. Mes juk žinom, kad kiekvienas nužudytas ir nusižudęs vaikas yra vienu mirusiu vaiku per daug.
Kai su Daiva Žeimyte dar sausį kalbėjome ką galime padaryti mes, neturinčios prieigos prie sprendimų priėmimo, prie valstybės biudžeto, prie politikos formavimo – nutarėm, kad pirmas žingsnis bus kalbėti. Ir kviesti kalbėti. Nes #gėdatylėti ir #negėdapadėti. Ne gėda rūpintis, užjausti, suprasti, paguosti ir pamatyti trapią mūsų vaikų savivertę ir kartais nepagrįstai stiprų pasitikėjimą mumis, suaugusiais.
Gėda yra nieko nedaryti, užsimerkti, tylėti. Tada turime vaiką, kuris priverstas eiti muštis su kitu vaiku, it Romos gladiatorių arenoje, godžiai miniai skanduojant „Mirtis nugalėtajam! Šlovė nugalėtojui!!“, tada turime vaiką, kuris apimtas beviltiško kančios suvokimo velka namo sulaužytą ranką ir sunkią kuprinę, tada turime vaiką, kuris nusižudo, o jo mokyklos direktorė, abejingai stebėjusi jo kelią į mirtį sausai konstatuoja „Nemalonus čia atvejis.“
Aš pati žinau, kad darysiu viską, kas bus fiziškai įmanoma, kad bejėgystės, tylios kančios ir niekada neatėjusios pagalbos būtų mažiau, kad šitas per dešimtmečius metastazavęs abejingumo, baimės, korupcijos, nekompetencijos ir vienadienių politinių kalbų vėžys baigtųsi ne mūsų visuomenės mirtimi, bet pasveikimu. Visišku.
