„Gaila gėjų. Bet gerai, kad bent žmonės nežuvo“, – apgailėtiną pokštą komentatorius dar palydi šypsenėle. Kad tikrai suprastume, kokia juokinga yra kelių dešimčių nekaltų žmonių mirtis.
Iškart po to – raginimai homoseksualams atkreipti dėmesį į panašius atvejus ir „susiprasti“, kad taip ir būna, kai „viešai rodaisi“.
Kiti pareiškė, kad labiau gaila šaulio, o ne aukų, mat „jis tai normalus, o nužudytieji – iškrypėliai“.
„Su jais taip ir reikia“, – radau paraginimų. Žinoma, karaliauja ir viską nugalintis: „Aš nesakau, kad juos reikia šaudyti, bet...“
Nežinia, ar tyčia, bet pirmadienio rytą kaip galutinis taškas pasityčiojime išlindo Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos pasiūlymas už 12 eurų įsigyti marškinėlius su užrašu „Taip! Aš homofobas!“
Taip ruošiamasi naujai savaitei, kurią vainikuos Vilniuje rengiamos eitynės „Baltic Pride“. O prieš jas viešojoje erdvėje įžeidimų tik daugės.
Suprantu, kad stebėtis komentarais tiek naujienų portaluose, tiek „Facebook“ – bergždžias reikalas.
Tikrai nepadeda ir tai, kad socialiniame tinkle visi mato, kas esi – viešumas jau seniai neatgraso nuo minties reikšti nuomone, kai ja be galo didžiuojiesi ir tiki esąs teisingoje istorijos pusėje.
Liūdna tiesa tokia: prieš buvusią žmoną smurtavęs ir psichiškai nestabilus kovotojas komentatoriams yra labiau prie širdies nei 49 šeštadienio vakarą pasilinksminti į klubą susirinkę žmonės.
Interneto keikūnams jie – tie patys homoseksualai, kurie jaunimo sambūrio „ProPatria“ išplatintame Vilniaus forumo kreipimesi yra vadinami „naujaisiais Lietuvos pavergėjais ir mūsų laisvės griovėjais“.
Tokiais kaltinimais „dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir „Baltic Pride“ eitynių“ papuoštas kreipimasis buvo išplatintas penktadienį.
Po į LGBT bendruomenę nukreiptų šaudynių sekmadienį kreipimosi tekstas tiesiog suskamba nauja dvasia.
Sužinojusi, kad Orlando naktiniame klube siautėjęs žudikas yra prisiekęs ištikimybę džihadistų judėjimui „Islamo valstybė“, svarsčiau, kuri neapykanta alsuojančių tautiečių sielos pusė nugalės: ta, kuri piktinasi homoseksualais, ar ta, kuri radikalios teroristų organizacijos pasekėjus prilygina visai religijai.
Anokia naujiena yra dalies lietuvių požiūris į seksualines mažumas.
Dar menkiau stebinti turėtų tai, kokių nuomonių (ir ypač necenzūrinių jų raiškos priemonių) galima surasti naujienų portalų komentarų skiltyse ar socialiniuose tinkluose.
Tačiau tokiais atvejais vis tiek norisi tikėti – kaip ir kaskart rašant apie žiaurius teroro išpuolius – kad smulkios detalės apie artimųjų skausmą padės priartinti už 8,5 tūkst. kilometrų nutikusią tragediją net prie šalčiausios širdies.
Antai tokios, kaip 2 val. ryto klube besilankusio amerikiečio motinos gauta žinutė: „Mama, aš tave myliu“. Ir sūnaus pagalbos šauksmas, į kurį nėra kaip atsakyti: „Jis ateina, aš mirsiu.“
Pabandykite iš tikrųjų įsivaizduoti, ką tai reiškia. Bet kam aš vargstu. Juk žinau, kokį atsakymą gausiu: „O tai ne didesnė tragedija, kad sūnus gėjus?“
