Sibiro lietuvis – apie tremtį, gimtinę ir mamuto mėsos skonį

Išsilaipinimas dykynėje Jenisiejaus pakrantėje, tada kelionė gilyn į taigą ir komendanto žodžiai: „Čia bus jūsų tėvynė, atgal niekas negrįš. Visi čia ir mirsite“, – taip atvykimą į tremties vietą Krasnojarsko krašte, Sibire, prisimena Saulius Sidaras, kuris į nesvetingą Sibiro kraštą su šeima pateko būdamas vos septynerių. „Vėliau ne vieną kartą plaukiau Jenisiejumi pro tą vietą, kur buvome išlaipinti.

S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
Saulius Sidaras anksti pamėgo fotografuoti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Saulius Sidaras anksti pamėgo fotografuoti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvenimas nesvetingame Sibiro krašte.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvenimas nesvetingame Sibiro krašte.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Upės pakrantėje išlaipinti tremtiniai laukia savo lemties.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Upės pakrantėje išlaipinti tremtiniai laukia savo lemties.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
S.Sidaras į knygą sudėjo ir tremties prisiminimus, ir ekspedicijų nuotykius.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jun 14, 2016, 6:10 PM, atnaujinta May 21, 2017, 6:05 PM

Stovėdamas laivo denyje kas kartą tiesiog įsisiurbiu akimis į tą pakrantę ir tada sugrįžta visi prisiminimai“, – kukliai šypteli S.Sidaras laikydamas rankoje neseniai išleistą knygą „Vis tolstantis horizontas“. Knygoje pasakojama ne tik apie tremtinių gyvenimą Sibire, bet ir didžiausią Rusijos deimantų klodą – Popigajaus astroblemą, mamuto mėsos ragavimą ir kitus geologinių ekspedicijų metu patirtus nuotykius.

– Ar ilgai svarstėte sėsti prie knygos rašymo?

– Iš tiesų – ne, mane tai ilgai skatino giminaičiai. Kai atvykstu į Lietuvą, daug pasakoju apie savo gyvenimą ir darbą Krasnojarske, tad jau nebeturėjau jėgų atsikalbinėti

– Kodėl parinkote tokį mįslingą pavadinimą – „Nuolat tolstantis horizontas“?

– Gyvenimas toks: jis panašus į upę, kuria plaukdamas vis patiki, kad jau matai horizontą, bet prie jo artėdamas suvoki, kad jis nuo tavęs tolsta. Juk mūsų gyvenime vyksta tas pats – tarsi matome tam tikrą ribą, bet kuo labiau prie jos artėji, tuo labiau ji tolsta. Tas pats visur – darbe, kasdienybės reikaluose.

– Ar jūsų knygos pavadinime galime įskaityti ir paslėptą aliuziją į Jenisiejaus upės horizontą, kuri tapo savotišku tremties simboliu?

– Taip, plaukiant Jenisiejumi atrodo, kad kuo labiau artėji prie horizonto, tuo labiau jis tolsta, tose vietose, kur ši upė išplatėja net iki kelių dešimčių kilometrų – horizontas tarsi visai pranyksta.

– Ar pamenate tą dieną, kai atvykote į tremties vietą Krasnojarske?

– Tuomet mano buvo septyneri metai. Mano knygoje yra fotografija, kurioje ant tuščios Jenisiejaus pakrantės išlaipinti lietuviai. Žmonės tris dienas po atviru dangumi laukė, kas su jais bus toliau. Aplink nebuvo jokio kaimo ar užuovėjos. Vėliau pasirodė komendantas ir pasakė: „Čia bus jūsų tėvynė, atgal niekas negrįš. Visi čia ir mirsite.“ Buvo pasakyta, kad perplaukimas į kitą Jenisiejaus krantą bus prilyginamas pabėgimui, už tai grės dešimt metų kalėjimo, o gal ir dar blogiau. Žmonės gavo pjūklus ir kirvius ir suskubo statyti barakus, kuriuose rengėsi gyventi žiemą.

Vėliau ne vieną kartą plaukiau Jenisiejumi pro tą vietą, kur buvome išlaipinti. Stovėdamas laivo denyje kas kartą tiesiog įsisiurbiu akimis į tą pakrantę ir tada sugrįžta visi prisiminimai.

– Jūsų knyga pasirodė tuomet, kai gyvą tremties istoriją galinčių papasakoti žmonių lieka vis mažiau. Kokią žinią siunčiate skaitytojui savo knyga?

– Mano knygoje skaitytojas neras jokios skambios idėjos. Knygos eilutės pasakoja apie mano vaikystę, kurioje, be abejonės, atsispindi ir tremtis. Į knygą sudėjau daug epizodų iš savo darbo. Esu geologas, daug keliauju, nuolat susitinku su įvairiais žmonėmis. Krasnojarsko krašte gyvena 130 tautybių žmonės, turintys savo tradicijas, apeigas, kultūrą. Labai įdomu visa tai pažinti.

– Savo knygoje aprašote pikantišką įvykį – mamuto mėsos ragavimą. Sunku buvo išdrįsti?

– Ekspedicijos metu radome įšalusį mamuto kūną su mėsa. Tai labai retas radinys, nes dažniausiai randami tik mamutų kaulai. Iš pradžių ragauti buvo nedrąsu, bet mūsų grupės vairuotojas, mėgstantis išlenkti taurelę, tam pasiryžo pirmas. Tada sakėme, kad jei jis išgyvens suvalgęs tokį kepsnį, ir mes tai padarysime. Mamutai gyveno prieš 20 tūkst. metų, o juk nežinome, kokie virusai anuomet buvo išplitę, tad taip gali suvalgyti ką tik nori, bet mėsa buvo skani.

– Ar buvo dalykų, kurie į knygą netilpo, ar pats sudvejojote, kad juos reikia joje aprašyti?

– Tilpo viskas, ką norėjau įdėti. Niekuomet gyvenime nerašiau jokių dienoraščių, tad mano knyga atsirado iš mano prisiminimų. Jau baigdamas darbą prisimindavau vis naujų įdomių epizodų ir pažadėjau sau, kad rimtai pagalvosiu apie dar vieną knygą.

– Didžioji dalis jūsų minimų tautų Sibire gyvena tūkstančius metų, lietuviai į tą kraštą buvo ištremti. Ar šiandien lietuviškas identitetas nėra ištirpęs tokiame margame kontekste?

– Deja, po truputį jis tirpsta. Krasnojarsko krašte lietuvių bendruomenė įkurta prieš 25 metus ir jos pagrindinis tikslas išlaikyti lietuvybę. Tremtinių vaikai kuria mišrias šeimas, toli nuo Lietuvos gyvenantiems vaikams sunku mokytis lietuvių kalbos, tad prieš 15 metų įkūrėme lietuvišką sekmadieninę mokyklėlę, kurią noriai lanko ir vaikai, ir suaugusieji. Mūsų mokinių amžius svyruoja nuo 5-erių iki 60-ties metų. Net kai kurie jau garbaus amžiaus žmonės praveria šios sekmadieninės mokyklos duris.

– Pasigirsta pamąstymų, kad šiandien tremties istorija traukiasi užmarštin. Pritariate šiai minčiai?

– Šiandien mūsų tremties istorija pamirštama, tarsi bandoma pamažinti. Pamenu laikus, kai į Lietuvą sugrįžę tremtiniai buvo labai aktyvūs, išgirsti. Atvažiavę iš Sibiro jautėmės labai laukiami, atrodė, kad mūsų patirtis svarbi, tauta norėjo žinoti, o šiandien apie tai kalbėti jau tarsi tapo nepatogu.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonės skubėjo pargabenti artimųjų palaikus, susirasti ir užmegzti ryšius su išsibarsčiusiais giminaičiais ir labai tvirtai siekė įsikibti į savo istorijos šaknis, o šiandien kalbama apie tautos išsivaikščiojimą...

Lietuviai palieka Lietuvą, laimės vyksta ieškoti svetur, Sibiro lietuviai liko pamiršti, kur kas daugiau kalbama apie musulmonus, kurių Lietuva laukia... Mane labai džiugina projektas „Misija Sibiras“, kurio nariai vyksta į Sibirą, tvarko tremtinių kapus, bendrauja su ten gyvenančiais lietuviais, jų vaikais. Tai žmonės, kurie skleidžia lietuvybę ir tampa tam tikra jungtimi, padedančia puoselėti mūsų kultūrą, tautiškumą.

– Kokią šių dienų Lietuvą mato Sibire gyvenantys lietuviai?

– Vieni sako, kad buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje gyvenimas nėra jau toks geras, bet yra ir kita nuomonė, kad Lietuva – tai europietiška valstybė, turinti kitus gyvenimo standartus. Taip dažniausiai kalba tie, kurie čia lankėsi. Aš turiu savo nuomonę – čia mano tėvynė, kur gyvena mano artimieji. Atvykstu dažnai ne tik asmeniniais, bet ir lietuvių bendruomenės reikalais.

– Koks jūsų kaimynų Krasnojarske požiūris į lietuvybės puoselėjimą?

– Bendruomenė dirba daug ir aktyviai, bet didžiausia kliūtis – kalba. Daug lietuvių kalba rusiškai, o sekmadieninėje mokykloje labai sunku išmokti sklandžios lietuvių kalbos. Man ir pačiam nelengva. Kai atvykstu į Vilnių, savaitę vaikštau gatvėmis ir klausau, kaip žmonės kalba, pripratus prie kalbos, ir pačiam lengviau prabilti.

– Pastaraisiais metais įtampa tarp Rusijos ir Europos valstybių auga. Ar didžioji politika turi įtakos paprastų žmonių kaimynystei?

– Ne. Lietuviai su vietiniais gyventojais sugyveno ir tremtyje, jei tik nesikišdavo vietiniai viršininkai, liepę su buožių ar banditų vaikais nebendrauti. Šiandien taip pat gyvename taikiai ir draugingai.

– Nors anuomet Sibire tremtiniams ir jų vaikams buvo sunku siekti mokslo, karjeros, daugeliui tai puikiai pavyko – jūs esate vienas tokių pavyzdžių. Iš kur sėmėtės ryžto?

– Žinote, Rusijoje taip pat minima Sovietų politinių represijų aukų atminimo diena, tai daroma kasmet spalio 30 d. Kartą vietinės televizijos žurnalistai rengdami reportažą mane kalbino ir domėjosi, kaip esu susijęs su represijomis. Į jų klausimus atsakiau, viską paaiškinau, o tada manęs paklausė, ką manau apie aną laikmetį. Atsakiau, kad tai buvo mano laimingiausios dienos, juk tuomet buvo mano jaunystės metai. Šito reportaže neparodė, nes tikėjosi kitokio atsakymo. Iš tiesų praeitį galime vertinti įvairiai, bet žmogus turi būti optimistas – tik taip jis pasieks, ko iš tikrųjų trokšta.

– Ko apie Sibirą lietuviai nežino?

– Manau, kad lietuviai įsitikinę, jog Sibire visi vaikšto su veltiniais, nuolat geria degtinę ir groja balalaikomis, bet yra visai ne taip. Krasnojarskas – milijoninis miestas, su švietimo ir mokslo įstaigomis ir gana aukšto lygio kultūra. Šiais laikais žmonės gali keliauti po visą pasaulį, tad ir Sibirą reikia pamatyti savo akimis.

Per visą kraštą galima keliauti laivu: kelionė iš pietų iki šiaurės sudarytų apie 2–2,5 tūkst. kilometrų. Kai baigiasi miestai ir didesnės gyvenvietės, mažieji kaimeliai vienas nuo kito nutolę po 200–300 kilometrų. Bet reikia suprasti, kad 2,5 mln. kvadratinių kilometrų plote gyvena tik 3 mln. gyventojų – daugiau nei visoje Lietuvoje.

– Ar pats neplanuojate į Lietuvą sugrįžti visam laikui?

– Juokauju, kad viena mano koja Lietuvoje, kita – Sibire. Vienas mano sūnus su šeima gyvena Vilniuje, kitas – Krasnojarske. Nuo pat lietuvių bendruomenės įsikūrimo, jau 25 metus, Krasnojarske dirbu jos pirmininko pavaduotoju. Mūsų visas gyvenimas sukasi apie bendruomenę – mokyklėlė, renginiai, vaikų šokių kolektyvas – nesinori viso to palikti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?