Įdomi pašnekovė taip paklausdama ir pati atsakydama, tikriausiai turėjo galvoje tai, kad dažnai, ypač kai kalbame apie korumpuotus politikus, prisiekusius sukčius, pasitaikantį žmonių dviveidiškumą, pasiduodamas moralizavimo nuodėmei ir pradėdamas graudžiai bėdotis, dabar tarsi nepadaręs reikiamos pauzės, su ta pačia liūdna mimika įsivėliau į nevienareikšmę diskusiją dėl gėjų paradų užderėjimo Lietuvoje.
Miela mano draugė yra įsitikinusi, kad gėjai apskritai yra žavingos būtybės, t. y. kažkiek juokingų ir truputėlį nelaimingų žmonių porūšis, odinius rūbus ir vyriškumą akcentuojančius aksesuarus dėvintys skoningi vyrai su jautriai išopėjusiomis moteriškomis sielomis. Išties, kai būtent efektinga moteris ima ir pasako, kad gėjai yra nelaimingos žmogystos, kyla įspūdis, kad jos lūpomis byloja pati tiesa, tačiau aš savo ruožtu čia tikrai nesiruošiu bandyti kažką atversti į savo tikėjimą.
Tačiau juokingiausia vis dėlto yra tai, kad dabar net artimiausioje aplinkoje esu priverstas teisintis, įrodinėdamas, kad nesu prieš gėjus, o tik labai abejoju tokia pažangos samprata, kai tradicinis požiūris į šeimą yra laikomas įtartinu nusiteikimu ar net keliančiu pavojų žmogaus teisėmis užsiangažavimu.
Tiesą sakant, dar ir dabar negaliu atsitokėti dėl to, kad LGBT parado išvakarėse viename populiariausių interneto portalų Lietuvoje buvo įrodinėjama, jog už tradicinio požiūrio į šeimą viešą demonstravimą reikėtų kelti baudžiamąsias bylas, o LGBT parado dieną būtina paskelbti valstybės švente su visų save gerbiančių žmonių privalomu dalyvavimu eitynėse.
Taigi pabandykime įsivaizduoti, kiek nedaug jau trūksta, kad nesugebantys pademonstruoti tokio džiaugsmingo krykštavimo gėjų parado atžvilgiu žmonės, kokį demonstruoja Šiaurės Korėjos gyventojai, matydami tribūnuose savo vadus, gali būti apšaukti kenkėjais ar liaudies priešais.
Ko jau ko, o gėjų nebijau, labiau nerimauju dėl to, kad netektų sulaukti laikų, kai meilė moteriai bus stigmatizuojama kaip baisaus atsilikimo, taigi retrogradiškumo arba net degradacijos požymis. Kita vertus, jeigu demonizuojame seksualines mažumas, patys patenkame į karnavalo nuotaikų sūkurį, persiimame karnavalo logikos kategorijomis, leidžiame, kad žmogų pradėtų pavaduoti kaukės, išsakant nuomones. Todėl čia mums taip svarbu išdėstyti savo požiūrį labai aiškiai ir ramiai, be būgnų tratinimo ir trimitų putimo, net kai kalbame apie tokį neaiškų ir nerimastingą dalyką kaip meilė.
Tematizuojant šia problemą, pabandykime iš naujo prisiminti tai, koks svarbus žmogaus civilizuotumo raiškoje yra moters kultas, drauge atsiradusi intymumo atmosfera su slaptais padūsavimais ir mylimajai parašytais meilės eilėraščiais, ypač čia vengiant pašalinės akies, besižvalgančios pro užrakto labirintą į tavo miegamąjį. Iš tiesų, jeigu viskas susivestų tik į vienokią ar kitokią skylutę (kai kažkam galbūt užtektų tik elektros lizdo kiaurymių) ir elementarų seksualinį pasitenkinimą, F.Engelso prilyginamą troškulio numalšinimui stikline vandens, nebūtų meilės moteriai įkvėptų didžiųjų meno kūrinių.
Garsus mūsų laikų filosofas M.Foucault, viešai išpažinęs savo homoseksualumą, drauge viename interviu prisipažįsta, kad jo seksualinius pasirinkimus visados lėmė geismas, o ne kažkokia meilė.
Kažin ar M.Foucault nuomonė atstovauja visai LGBT bendruomenei, tačiau užsidegimas rengti paradus dėl seksualinių mažumų teisių tarsi ir rodo, kad čia svarbiausias dalykas yra geismo tenkinimo komforto sąlygų pagerinimo užduotis ir politiniai reikalavimai, o ne meilės, kuri nemėgsta viešumo, triukšmo ir mitingų, kazuistikos reikalai.
Jaunoji karta vis labiau pamiršta meilės vardą ir dėl to tampa geriausiais gėjų draugais, likimo pašauktais jų talkininkais, o mums, senoviškai mąstantiems, lieka galimybė dar kartą įkopti į palaimos viršūnę, įsimylint iš naujo savo žmoną, kaimynę ar bendradarbę, parašant ta proga liepsningą meilės eilėraštį. Tačiau aiškus kalbėjimas, nusiimant kaukes, yra svarbus ne tik aptartuoju atveju, regis, dar svarbesniu imperatyvu žodžių išgryninimo pagal aiškumo kriterijumi užduotis iškyla apmąstant politikos realijas, siekiant atsispirti paleistoms dūmų uždangoms iš anos pusės.
Kaip atrodo, aną savaitę ministras Linas Linkevičius buvo užpultas lygioje vietoje būtent dėl to, kad labiausiais dramatiškais politikos vyksmo klausimais kalba neįtikėtinai aiškiai, dalykiškai, konkrečiai, jo nevyniojami į vatą žodžiai paprastai pasiekia kalbėjimo objektą, nenuvysdami ir neišbyrėdami, kaip dažnai būna, pakeliui, padėdami mums atpažinti tikrą dalykų padėtį, adekvačiai įvertinti kylančius pavojus. Kaip sakoma tokiais atvejais, L.Linkevičius kalba tarsi žiūrėtų į vandenį.
Kritikuojantys purkštauja, kad neva ministro retorika Rusijos atžvilgiu yra pernelyg agresyvi, tačiau visus kviečiu dar kartą atkreipti dėmesį, kad L.Linkevičius, kaip niekas kitas, kalba apie Rusiją labai ramiu, truputi liūdnoku tonu, neperspausdamas ir nesutirštindamas spalvų, drauge atsisakydamas dangstyti tikrą dalykų padėtį, nematydamas reikalo pats slapstytis už patogios kalbėjimų apie visiškus niekus kaukės. Iš tiesų, greičiau isterikuoja ir nerimastingai blaškosi tie, kurie kritikuoja ministrą dėl jo kalbos tono Rusijos atžvilgiu.
Nepažįstu to L.Linkevičiaus, neturiu jokių interesų jį pergirti, net buvau pagalvojęs, kad vardan tariamos pusiausvyros ir vadinamojo objektyvumo prikišamos demonstracijos reikėtų pasakyti kažką nemalonaus, tarkime, priminti ministrui jo komjaunuolišką praeitį, tačiau džiaugsmas dėl šio žmogaus atnešamo į mūsų bendruomenę aiškumo yra toks didelis, kad nuodėmė būtų šitaip susmulkėjus pradėti kabinėtis. Kita vertus, jeigu pastebėjote, šių eilučių autorius nėra jau toks mizantropas, kaip jam nuomonę apie save bandė įpiršti geroji fėja, nes bent vieną kartą, kaip matėte, visą laiką tik gyrė, nepasakydamas nieko blogo, kitą asmenį.
L.Linkevičių kritikuojantys lietuvių kilmės veikėjai, dabar migravę į aukštus Europos Sąjungos biurokratijos postus, kaltina ministrą dėl platesnio akiračio Rusijos atžvilgiu trūkumo arba nesugebėjimo suprasti, kad Rusijos neįmanoma pakeisti, taigi, kaip leidžiama nutuokti pastaruoju atveju, dėl išminties deficito, jog nėra dėl ko draskytis, kai iš to nėra kokios nors naudos.
Jeigu neįmanoma Rusijos pakeisti, tai nereiškia, kad patys privalome keistis pagal Rusijos pavyzdį, siekdami tokio supanašėjimo, atsisakydami savo nuomonės, bijodami net pagalvoti, juolab kažką netinkamo pasakyti imperijos statytojams. O dėl išminties imperatyvo verta prisiminti, kad net tie, kurie ikikarinėje Lietuvoje buvo pabrėžtinai diplomatiški Rusijos atžvilgiu, tarkime, A.Smetonos tautininkai, atėjus sumaišties metui, neišgelbėjo savo kailio. Kita vertus, dar F.Dostojevskis yra pastebėjęs, kad žmogus yra pernelyg plati būtybė, regis, turėdama galvoje tai, kad praradusi orientyrus ir nesugebanti atsirinkti žmogysta, be visa ko kito, į savo vidų perkelia nereikalingus šiukšlių kalnus. Atsiradus taromatams, džiaugiamės gražėjančia, mažiau šiukšlinama Lietuvos gamta, tačiau, regis, ne mažiau svarbu būtų atsisakyti plastmasinių nuomonių apie platesnį požiūrį Rusijos atžvilgiu. Blaivi mintis ir švari kalba yra vertingesnis dalykas už taip išplatintą požiūrį, kai jau nebelieka jokių požiūrio požymių
Autokratinio valdymo šalyse didesnis dėmesys nei kitur yra skiriamas veiklos įslaptinimui, tačiau čia kaip tik labai greitai yla išlenda iš maišo, kai visas gyvenimas staiga nusidažo viena spalva pagal autokrato užmanymus ir komandas, apeinat natūralią dalykų seką su pustonių įvairove.
Toks stulbinantis, tarsi iš niekur vėl užgimęs pastarosiomis dienomis buvo pasaulinis sujudimas, bandant vienaip ar kitaip pateisinti Putino režimą išriedėjusioje karnavalinėje minioje su storažandžio juokdario šrioderio, moralinės neūžaugos sarkozy ir kitomis įsidėmėtinomis kaukėmis, eisenai skanduojant: V.Putinas nėra joks karo nusikaltėlis, nėra joks žudikas ir pasalūnas, nenuodija savo priešų ir t.t.
Kas jie tokie, – retoriškai klausia Zaratustra ir pats atsako. – Tai – V.Putino gėjai.
