Ne visiems, ypač Sąjūdžio aktyvui, šis sandoris patiko, bet Istorija yra protingesnė už atskirus individus ir sudėlioja tegu ir ne patį geriausią, užtat daugeliui priimtiną sprendimų variantą.
Praėjus 50 metų tik tie, kurie specialiai tuo domisi, žinos detales apie Sąjūdžio ir LKP santykius, kurie kartais buvo panašūs į gužo ir gervės draugystę, kartais – į V.Landsbergio ir A.Brazausko šalininkų apsižodžiavimus, tačiau niekada nebuvo greta dviejų atskirų mitingų – LKP ir Sąjūdžio.
Tai ir buvo didžiausias galvos skausmas Kremliui. Daug kartų iš autoritetingų Sąjūdžio kolegų esu girdėjęs, jog LKP yra M. Gorbačiovo, o gal ir KGB planas. Nepasakysiu, kad tai visiška nesąmonė, bet faktų, leidžiančių daryti tokią prielaidą, vis dar nėra.
Yra kitokių paliudijimų ir, manau, jie daugiau ar mažiau arti tiesos. Vienas jų – šiais metais pasirodę V.Medvedevo, SSKP politbiuro nario, M.Gorbačiovo aplinkos žmogaus, prisiminimai. Nemanau, kad šiuo metu jam yra prasmės meluoti.
Ten taip aiškinama anuometė Lietuvos situacija: „Nauja dramatiška linkme pasuko įvykiai nacionalinių santykių sferoje. Pabaltijyje tai buvo susiję su LKP sprendimu išeiti iš SSKP, ir visi tai suprato kaip respublikos pasiskelbimo nepriklausoma valstybe preliudiją. Šio klausimo svarstymas SSKP CK plenume, dvi mano paties kelionės į Lietuvą, beje, antroji – kartu su didele autoritetinga grupe, CK nariais, ir pagaliau M.Gorbačiovo vizitas negalėjo pakeisti Lietuvos komunistų sprendimo. (...)
Negana to, kai kurių CK narių vizitų metu požiūris į Lietuvos situaciją smarkiai, jeigu ne iš esmės, pasikeitė. Pavyzdžiui, I.Karimovas prieš išvykdamas buvo nusiteikęs labai kategoriškai taikyti griežtas priemones atskalūnams ir separatistams, bet pamatęs realią situaciją, pradėjo kitaip vertinti A.Brazausko ir jo aplinkos veiksmus.“
Netikėtas prolietuviškų komunistų posūkis buvo kalto smūgis iš pažiūros nesuskaldomai atrodžiusiai partinei sistemai, kurios viršūnės net susapnuoti negalėjo, kad kas nors panašaus galėtų atsitikti. Išmušti iš vėžių, pirmiausia psichologiškai, Kremliaus vadai, daužomi visų kitų negandų, taip ir liko sutrikę iki visiško imperijos kracho.
Jeigu Sąjūdis būtų konfrontavęs su LKP ar paskelbęs jai „karą“, Kremlius būtų turėjęs kur kas didesnę šūsnį priemonių, kaip pagelbėti „saviems“. Nesvarbu, ar patiko ir patinka tai kam nors Lietuvoje, tačiau LKP tapo sudedamąja valstybės atkūrimo dalimi.
Po Kovo 11-osios ne kartą buvo svarstoma apie desovietizaciją, bet iškilo (tiesa, ne visiems) moralinė problema: kaip čia pradėti daužyti tuos, su kuriais ką tik susikibęs rankomis džiaugeisi pergale.
Žinoma, politikoje viskas įmanoma, bet patirties požiūriu jauni politikai dar nebuvo atsikratę moralinių prietarų ir net sau kėlė papildomus klausimus. Pavyzdžiui, o ką aš pats veikiau sovietmečiu, kaip susiorganizavau vadovaujamą postą, butą, mašiną, šiokią tokią privilegiją, kiek kartų „dėl viso pikto“ pagiedojau ditirambus sovietų valdžiai.
Rašytojas P.Dirgėla yra pasakęs: „Visi mes sovietmečiu kolaboravome.“ Visi ar ne visi, sąmoningai ar ne, bet statistika liudija, kad priešinosi tik nedidelė visuomenės dalis.
Visi kiti kariavo nuosavus mažus karus. Todėl vietoj plačių desovietizacijos užmojų buvo pereita prie dekagėbizacijos – paprastesnio ir aiškesnio proceso, ypač kai KGB buvo paskelbta nusikalstama organizacija.
Čia bent jau yra pavardės, dokumentai ir parašai po jais. Nesvarbu, kad KGB buvo tik SSKP įrankis, o ne atvirkščiai. Šiuo požiūriu nepriimtos rezoliucijos Seimui dėl LKP pasmerkimo projekto iniciatorius A.Ažubalis visiškai teisus.
Labai keista stebėti, kaip į purvą mindomas koks nors mokslininkas, kuris pabuvęs kapitalistinėje šalyje ir sugrįžęs turėjo atsiskaityti KGB, o tikrųjų, kad ir netiesioginių KGB vadovų vardais pavadinamos mokyklos, skverai. Tai ir visuomenės susigaudymas, kas kam sovietmečiu buvo pavaldus, lėmė, kad liustracija dideliu įvykiu žmonių akyse netapo.
Archyvų atidarymas ir „bendradarbių“ skelbimas – teisingas dalykas, bet žiniasklaidą domina tik žinomos pavardės. Lietuvoje desovietizacija neįvyko, užtat įvyko kitas ne mažiau svarbus dalykas – dekremlizacija.
Žodis nelabai grakštus, bet atspindintis sprendimų, priimtų tiek praeityje, tiek dabar, esmę.
Sąjūdis buvo prieš Kremlių, LKP – prieš Kremlių, visos atkurtos valstybės vyriausybės – taip pat, o apie dabartinę valdžią ir kalbos nėra. Ji tik tuo ir gyvena. Gerai tai ar ne, tačiau tai vienintelė šiandien visų vienodai suvokiama nuostata.
Lietuva nėra rusofobė – Lietuva yra prieš Kremliaus politiką. Maždaug taip užsienio reikalų ministras L.Linkevičius patikslino užsienio reikalų ministrui S.Lavrovui.
Visais Lietuvos ir Rusijos santykių etapais svarbi buvo konkreti Rusijos valdžios politika ir tokia pat konkreti Lietuvos politikų ar visuomenės reakcija.
Iškovojus nepriklausomybę, paprastai įvertinami tie, kurie dirbo su buvusia valdžia. Vadovaujantis individualios atsakomybės principu Lietuvoje įvertinimo procesas tebevyksta.
O ką daryti su desovietizacija, kuri turi ir kolektyvinės atsakomybės, ir ideologinį atspalvį? Tą patį, ką ir su detoksikacija. Papasakoti ateities kartoms apie nuodų pobūdį ir ateityje jų vengti.
