Verktiniai žygiuoja ne į karą – jie visi moka tik verkti

Kai Seimas, agresyvėjančios Rusijos silpnaprotystės fone grąžino tai, ko nereikėjo naikinti – šauktinių kariuomenę – šalyje masiškai padaugėjo pacifistų. Tiesiog epidemija. Jie buvo viešojoje erdvėje pavadinti verktiniais. Ir sulaukė dešiniųjų patyčių lavinos. Dalis jų to gal ir nusipelno, bet pažiūrėkime iš kur tų verktinių priviso?

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 30, 2016, 12:44 PM, atnaujinta May 20, 2017, 6:10 AM

Kadangi vadinamasis „gėjų praidas“ pražygiavo ir net Petro Gražulio išsidirbinėjimų neišprovokavo, šios mados propaguotojai gerokai įsiuto. Nepavykus sukirštinti, suerzinti ir išprovokuoti renginio metu, pasipylė nuomonių lyderiais norinčiųjų būti liaupsės įkandin pražygiavusiųjų.

Fanfarai, ir fejerverkai išsipurškė tokiu mastu, kad bemaž pareikalauta lydėti šį renginį himnais, kariniais orkestrais, tikrais fejerverkais ir privalomais tiek valdiškų, tiek privačių kanalų eterio geriausiais laikais. Visi, kas drįso pastebėti tuo nesusidomėję, be atodairos skelbiami barbarais, Putino sąjungininkais, gražulininkais ar, švelniausiu atveju, šiaip nevykėliais.

Garsus nepopsinio kino režisierius Peteris Greenaway'us kitados apie eiles prie kino teatrų dėl noro pamatyti pirmiems „Titaniką“ yra sakęs, kad jį domina ne pats kinas, o socialinis ažiotažo reiškinys. Aš jaučiuosi kažkaip panašiai.

„Žygiuoti Lietuvoje verkiant reikia. Reikia žygiuoti už šeimose skriaudžiamas moteris, už išnaudojamus, neprižiūrimus vaikus, už darbuotojų teises, už nevykstantį lytinį švietimą, už neįteisintą partnerystę. Žygiuokime už vaikus, kuriuos Lietuvos vis dar galima mušti, nes taip nori Gražulis ir Dagys,“ – rašo vienas kolega.

Nesu nei Dagio, nei Gražulio politinių talentų gerbėjas, tačiau noriu pastebėti, kad verkiant žygiuoti už primuštą moterį ar vaiką yra tiek pat efektyvu, kiek stovėti kamputyje ir verkti, stebint, kai tai vyksta. Norint, kad vaikai ir moterys (ir apskritai žmonės) nebūtų mušami, reikia jų nemušti, o kai tai nutinka – turėti drąsos įsikišti, užuot žliumbiant bėgus namo piešti plakatų ir susirinkus žygiuoti raudant iš bejėgiško sielvarto ir dar saugomiems gausių policijos pajėgų.

Tiems smurtautojams verksnių eitynės geriausiu atveju sukels tik juoką. Eitynės už darbuotojų teises irgi verkiant? Valio – tik štai streikas yra kur kas efektyviau. Ir ne simbolinis, o toks, kuris gerai pakratytų kišenę amžinai irgi verkiančiam dėl savo neva nustekento konkurencingumo verslui.

Skaitydamas tokius dalykus tikrai pradžioje ir pats jau nesusivoki – juoktis čia ar verkti? Visgi, man labiau patinka juoktis. Juoktis iš verksnių-žygiuotojų. Jų priviso ne tik pas mus. Jų pilna visoje Europoje. Jie dominuoja ir visus baigia paskandinti savo ašarų liūtyje. O kaip kitaip gali būti?

Juk išsiveržę iš sovietinio kalėjimo grįžome į Europą, kurią radome gerokai pasikeitusią. Ir ne vien į gera. Ir tik nereikia pasakoti, kad negebėjimas realiai, o ne ašaromis ir žygiavimais kovoti už savo teises, apsiginti ir apginti kitus nuo smurto ir pavojų yra „sovietinis palikimas“, o nenorintieji solidariai verkti yra „vatnikai“ ir putinistai.

Europa paprasčiausiai jau daug dešimtmečių ruošė, ugdė ir popino nevėkšlų, verksnių, lepūnėlių, skystablauzdžių ir infantilų kartas. Paklaikusios feministės ir jų sąjungininkai metodiškai siekė tikslo – berniukams nebedavė žaisti su šautuvėliais, o bruko lėlytes, pynė kaseles. Vienodino drabužėlių stilių bei pasakojo, kad berniukai ir mergaitės neturi skirtis, mokė, kad reikia vietoj mėsos valgyti žolę, gyvūnėlius mylėti labiau už žmones.

Atkakliai, su fanatišku užsispyrimu žagino patį vyriškumą. Ir kai neva vargšų atėjūnų ordos ėmė Europos didmiesčių aikštėse žaginti jas pačias, tie, kas būtų turėję šokti jų ginti, apsiverkė ir nužygiavo. Su policijos apsauga, kad ir pačių kas nenuskriaustų.

Esu bemaž tikras, kad kokia supermamytė ar net gėlėtomis kelnytėmis apsirengęs, auskaruotas, depiliuotas, nuo veganizmo paliegęs jaunikaitis vėl braukia ašarą skaitydamas šį tekstą ir matydamas jame smurto propagandą. Jau virpanti rankelė skrebena ant byrančių ašarų suvilgyto popieriaus lapo eilinį verksmingą skundą į kokią komisiją.

Ko jau ko, o skundikų prisiperėjo nemažiau nei verksnių ir pacifistų. Dažniausiai šios individų kategorijos persidengia. Nusiraminkite, niekas jūsų neragina mušti, niekas neginčija jūsų teisės į ašarų krioklius.

Skrebenkite, skųskitės, verkite ir žygiuokite, žygiuokite, žygiuokite. Jeigu galima – kuo toliau. Verkdami taip pat ir dėl britų referendumo rezultatų, kurie yra kaip tik minėtų tendencijų neapsikentusiųjų reakcijos padarinys.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.