Tačiau dabar K.Dvareckas tvirtai stovi ant kojų ir padeda likimo broliams ir seserims pradėti gyventi iš naujo.
– Prieš įsteigdamas „Aš esu“ bendruomenę jūs pats buvote priklausomas. Gal galite papasakoti, kaip nutiko, kad įklimpote į svaigalų liūną?
– Tas žodis „buvo“ labai slidus. Viena vertus, priklausomybė yra su išeitimi, gali gyventi ilgą ir laimingą visavertį gyvenimą. Kita vertus, turbūt visi žino posakį, kad raugintas agurkas šviežias niekada nebus arba kad buvusių nebūna.
Taip, esu priklausomas. Mano istorija panaši į daugelio priklausomų žmonių. Gyvenau, mačiau pasaulį, kuris man pasirodė sunkiai pakeliamas, daug svetimo skausmo, kurio nemokėjau priimti, su juo būti. Galbūt susireikšminau, susiasmeninau ir tada po truputį atsirado vidinis poreikis užsimiršti bent akimirkai, atsipalaiduoti.
Tapau priklausomas ir, kaip kiti priklausomi žmonės, gyvenau šitoje visuomenėje su savo liguistomis baimėmis, kompleksais. Visą savo istoriją norėjau surašyti kartą ir visiems laikams, tad ji sugulė paskutiniame knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ skyriuje. Niekada neneigiau ir neneigsiu – esu priklausomas, sveikstantis priklausomasis.
– Kada buvo tas taškas, kai supratote, kad reikia tvarkyti savo gyvenimą, lipti iš to liūno?
– Aš nesu išskirtinis. Kalbėti reikia apie visus. Žinote tokią sparnuotą frazę, jog reikia pasiekti dugną, kad galėtumėte atsispirti ir kilti? Vieniems priklausomiems užtenka pirmų sveikatos problemų, gresiančių nemalonumų su teisėsauga, šeimos griūties ar darbo praradimo. Tai būna dugnas, nuo kurio jie atsispiria. Kiti, būna, patenka į reanimaciją, vos lieka gyvi ir vis tiek sako, kad ne svaigalai kalti.
Mano atveju jau buvo kritiška pasekmių masė, buvo „arba – arba“, jau nelabai bebuvo kito pasirinkimo. Kai man buvo parodytos mano pasirinkimų pasekmės ir kai nebegalėjau sau toliau meluoti, kad tai nuo manęs nepriklauso, tada pradėjau sveikti.
– O kada į jūsų gyvenimą atėjo kunigystė?
– Kai man buvo diagnozuota liga, jau buvau kunigas. Kada pradėjo vystytis, turbūt reikėtų kalbėti su medikais ar psichologais. Iš pradžių neišsiskyriau kažkokiais vartojimo ypatumais ar pan. O liga suvešėjo jau esant kunigu.
– Kaip kiti kunigai reagavo į jūsų priklausomybę ir sveikimą?
– Kaip ir kitų žmonių atveju, buvo labai skirtingos reakcijos. Nesvarbu, kam tai nutiktų, būna tokių žmonių, kurie nusisuka ir iškart sako, kad seniai buvo aišku, jog taip bus. Būna tokių, kurie verkia, išgyvena, bet atsitraukia, nežinodami, ką daryti, bijodami užsikrėsti bloga reputacija.
Žinoma, būna ir tokių, kurie bando kažkaip palaikyti, siūlyti pagalbą. Visi šie žmonės buvo ir mano atveju. Tikrai buvo ir kas atsitraukė iš baimės, smerkė, ir tokių, kurie atėjo klausti, kuo gali padėti. Visokių reakcijų buvo ir jos visos yra sveikos.
– Šiuo metu jūs vadovaujate bendruomenei „Aš esu“. Kaip kilo idėja įsteigti šią bendruomenę?
– Čia pirmiausia reikėtų kalbėti apie padėką žiniasklaidai. Tikrai nešaržuoju. Buvo skausmingas etapas, kai buvau sulaikytas neblaivus, žiniasklaida labai garsiai ir su daug interpretacijų apie tai rašė, skyrė pirmuosius puslapius, bet „Dviračio žinios“ sugebėjo į tai pažvelgti linksmai. Tai buvo skausmingas etapas, kuris mane labai gydomai paveikė.
Daugelis priklausomų žmonių šiandien gyvena apimti paranojos, nežinodami, žino visuomenė ar ne, kad jie yra priklausomi. Dabar visi žino, kad aš esu priklausomas, kad daugiau nebevartoju, ir man nebereikia bijoti. Kai žmonės po tiek metų mato tave gyvą ir besišypsantį, pradeda klausti – ką tu darei, ką daryti, jei mano šeimoje yra priklausomas?
Pradžioje buvo toks labiau tarpininkavimas. Jei ateidavo žmogus, įsiklausydavau, ieškodavau reabilitacijos bendruomenių. Paskui pamačiau, kad žmonės baigia tas reabilitacijas ir neturi kur grįžti. Dažniausiai Lietuvos reabilitacijos yra vienkiemiuose, žmonės ten jas baigia, o po to grįžta į miestus ir krinta atgal į vartojimą, nes jų laukia tik antstoliai, skolos, artimųjų baimė ir abejingumas. Dėl to man kilo mintis juos priimti gyventi.
Mūsų bendruomenės veikla prasideda būtent nuo integracijos, kai žmonės jau prablaivėja, bet niekas jų nelaukia. Pasiūlome jiems bičiulystę, bendrakeleivystę, pagalbą įsiliejant į dirbančio žmogaus gyvenimo ritmą.
Iš pradžių buvo du, trys žmonės, vėliau septyni. Po to jų vis daugėjo ir dabar yra apie 20.
– Kokią veiklą vykdo jūsų bendruomenė?
– Yra keturios pagrindinės veiklos sritys. Pirmiausia reabilitacija – kai žmogus ateina į pirmą pokalbį, jei reikia, mes jam padedame detoksikuotis. Jis gyvena uždaroje bendruomenėje pusę metų, gydosi pagal 12 žingsnių programą, su juo dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, psichiatrė ir sielovadininkės.
Antra programa trunka nuo pusmečio iki metų. Jos metu padedama susiorientuoti darbo rinkoje. Žmonės gyvena savarankiškiau, bet vis dar bendruomenėje. Vakare čia grįžta po darbo, būna užsiėmimai, bendri savaitgaliai ir t.t.
Trečia yra artimųjų programa, sudaryta iš dviejų etapų. Pirmas yra atviros psichologinės paramos grupės visiems artimiesiems, kurios yra visiškai anonimiškos, vedamos profesionalios psichologės. Yra ir uždaros psichoedukacinės grupės, kurios vyksta kas du mėnesius. Psichologė ten pakviečia artimuosius, kurie ryžtasi apie problemą kalbėti išsamiau.
Ketvirta programa – vykimas į bendruomenes, bibliotekos, bažnyčias ar bet kur, kur tik esame kviečiami. Ten rengiame diskusijas, prevencinius susitikimus, bendradarbiaujame su pareigūnais. Po tokių susitikimų sulaukiame nemažai klausimų. Tiesa, daugelis žmonių vengia klausti tiesiai – klausimus jie pradeda žodžiais „mano vienam pažįstamui“. Taip pat dažnai klausia, duoti ar ne išmaldos, duoti ar ne alkoholio kaimynui, kuris sako, kad mirs negavęs.
– Jei klausia, duoti ar ne, ką atsakote?
– Elgtis sąžiningai. Aišku, vieno teisingo atsakymo nėra. Reikia įsiklausyti į savo supratimą, savo moralę. Išmaldos kartais duodu, nors žinau, kad jiems ne to reikia. Tačiau alkoholio – niekada. Jei duodate alkoholio, tampate jo ligos bendrininku. Ar duosite virvę savižudžiui, kuris sako, kad jam labai blogai? Ar palaikysite jį, nes jis sako, kad jam dreba kojos ar rankos ir jis negali užrišti mazgo? Aš raginu neduoti alkoholio, o duoti žmogiškumo, dėmesio, pasakyti, kad yra išeitis.
– Sveikstantis žmogus turi išgyventi nemažai pojūčių. Kas jam sunkiau – fiziniai ar psichologiniai pojūčiai?
– Fiziniai šiuo metu, kai medicina ir farmacija yra tiek pažengusios, yra juokų darbas. Kartais žmonės net įsivelia į tokį ydingą ratą – geria, nelegaliai yra išblaivinami ir toliau geria. Taip ir gyvena užburtame rate, kol galiausiai prieina prie savižudybės ar kitų neblaivių sprendimų.
Tie, kurie dirba su detoksikacija, žino, kad be antrojo žingsnio – psichologinės pagalbos, išblaivinimas yra nulis. Privačios klinikos gali jus išblaivinti taip, kad po visko išeisite malonios savijautos ir pan. Tačiau poreikis svaigintis nebus išnykęs. Nebus dingęs savęs ir pasaulio nuvertinimas, gėda, baimė, kaltė, skolos, artimųjų nusivylimas. Mitas, kad priklausomo žmogaus bėda yra svaigalai. Tik jam pradėjus vartoti pamatome, kokių bėdų jis iš tikro turi.
– O kas sunkiausia artimiesiems?
– Priimti, kad artimas žmogus turi problemą, atleisti jam ir garsiai apie tai kalbėti. Sunkiausia turbūt bent tyliai pripažinti, kad tai yra problema, jei dar ne liga. Žmonės linkę tai maskuoti, neigti. Man yra tekę bendrauti su pareigūnais, nepilnamečių inspektoriais, jie pasakojo, kad parvežus apsvaigusį nepilnametį namo tik 1 iš 100 tėvų padėkoja. Kiti pradeda rėkti ant pareigūnų, nors jie parvežė jų apsvaigusį vaiką, išgelbėjo jį nuo nelaimingų atsitikimų, bėdų ar net savižudybės.
Pas mus atėję artimieji dažnai pasakoja jau baisius dalykus, tačiau vis tiek nepripažįsta, kad jų artimieji turi problemą. Jie labai nenori pripažinti, kad jų šeimoje kažkas negerai.
– Daugelyje panašių bendruomenių svarbus darbų pasidalijimas. Ar taip yra ir jūsų bendruomenėje?
– Taip. Tačiau mes esame šiek tiek kitokie nei didžioji dalis teikiančių reabilitaciją. Daugelio jų veikla paremta darbiniu užimtumu. Pas mus – kitoks būdas. Mes mokome blaiviai ilsėtis, blaiviai juoktis, blaiviai švęsti ir mėgautis švente. Darbinio užimtumo pas mus yra 3 valandos per savaitę.
Žinoma, pasiskirstome, kas ką tvarko, kas padeda virėjai, kas vadovauja maldai. Tačiau tai daroma terapiniais tikslais, kad sveikstantieji visko išmoktų patys. Likusią dienos dalį užima darbas su specialistais.
