Tris dienas vykęs trečiasis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas įrodė, kad tokia idėja yra gyvybinga. Pasirodo, yra formulė, kurioje pramogos ir linksmybės susipina su pačiais intelektualiausiais debatais.
Prienų rajone, Visuomenės harmonizavimo parke susirinko trys tūkstančiai jaunų žmonių – optimistų ir kūrėjų.
Kas įsiminė labiausiai? Holivudo žvaigždės Rūtos Lee gyvenimo džiaugsmas, temperamentas ir neįtikėtina sėkmės istorija. Ukrainos karo lakūnės Nadijos Savčenko perspėjimas, kad už laisvę reikia kovoti kasdien ir kartais krauju.
Jos klausėsi visi trys tūkstančiai ir plojo atsistoję. Kurdė pabėgėlė Taffan Ako Sharif pasakojo savo gyvenimo istoriją, kurioje karo baisumai persipynė su tikėjimu, kad meilė ir protas nugalės. Daugelis jos klausėsi su ašaromis akyse. „Laikas statyti tiltus, o ne sienas, tiltus tarp tavęs ir manęs, tarp Lietuvos ir pasaulio“, – kaip pranašas mums kalbėjo garsus Niujorko menininkas Ray Bartkus, tvenkinyje įžiebęs įspūdingo dydžio šviesos instaliaciją „Tiltai“.
Daug kas klausia, ar smarkus lietus nesuardė festivalio. Nieko nesuardė, išskyrus tai, kad per atidarymą negalėjo nusileisti parašiutininkai.
Dabar atrodo, kad Harmony kalvos papėdėje su mumis buvo visa Lietuva: Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, BIX, premjeras, ministrai, garsusis Korėjos vienuolis Bo Haeng Sunim (Kęstutis Marčiulynas), brolis pranciškonas kunigas Benediktas Jurčys, Algirdas Kaušpėdas, Martynas Levickis, G&G Sindikatas, Jurga Šeduikytė, Giedrė Žickytė, Aivaras Abromavičius, Nerijus Mačiulis…
Visi galėjome prie jų prieiti, klausti, diskutuoti, fotografuotis. Betarpiška demokratiška atmosfera yra viena didžiausių mūsų susitikimo vertybių.
Vienas susitikimo dalyvis, išmaišęs nemažai festivalių Lietuvoje ir svetur, sakė: „Nė viename nemačiau tokios publikos. Jokio agresyvumo ar nesusipratimų, visi mandagūs, norintys bendrauti, prieinantys ir drąsiai, bet kultūringai mezgantys pažintis“.
Atsisveikindami kalbėjome apie mūsų susitikimų ateitį. Buvo siūlymų festivalį įforminti kaip judėjimą, teikiantį valdžiai projektus, pastabas ir įpareigojimus. Kažin ar to reikia? Ar verta tapti formaliu „think tanku“?
Gal ir toliau saugokime laisvą mūsų susitikimų dvasią? O Vyriausybė, jei norėjo, viską išgirdo – kartu su mumis buvo beveik visi ministrai, o apie diskusijas pranešė per šimtą žurnalistų iš Lietuvos ir svetur.
Dėkoju visiems trims tūkstančiams dalyvių, kurių kiekvienas prisidėjo prie mūsų sėkmės ir geros nuotaikos. Dėkoju mecenatui ir rėmėjams, mūsų nedidelei dvidešimties žmonių komandai ir šimtui savanorių!
Ieva Davydenko yra PLJS organizatorė