Išpuolį dėl kilmės patyrusi lietuvė: „Žmonės bijo kalbėti“

Vertėja britų policijoje dirbanti moteris taip pat sako, kad britų pareigūnai operatyviai reaguoja į migrantų skundus, ir drąsina tautiečius nevengti kreiptis į pareigūnus.

„Reikia nebijoti sakyti, nes kuo daugiau nukentėjusieji sakys, tuo geriau žmonės supras, kad tai nusikalstama“, – interviu BNS sakė moteris, pažyminti, jog lietuviai nenusipelnė, kad jų britai nekęstų.

– Ar galėtumėte papasakoti, kaip nutiko incidentas?

– Atvažiavau į Marčo miesto paštą pasiimti siuntinio. Užėjus į paštą, prieš mane eilėje buvo trys vyrai, vienas iš jų pirmojo eilėje stovinčio vyro kažko klausinėjo.

Tik užėjusi aš nekreipiau dėmesio per daug, tiesiog supratau, kad tas pirmas vyras eilėje nelabai supranta angliškai. Tada vienas iš vyrų paėmė jį už marškinių ir pasakė, kad tu esi lenkas ir važiuosi greitai namo.

Tas visas išsigandęs rengėsi išeiti iš pašto ir aš paklausiau vyrų, kodėl jie jam tai sako. Aš tiesiog negalėjau to taip palikti. Išgirdęs mano akcentą, vyras pareiškė, kad aš irgi lenkė.

Jis sakė – tu irgi važiuosi greitai namo iš čia. Aš sakiau – jūs taip nešnekėkite, taip negalima. Jis sakė – ką noriu, tą šneku, mes jus išbalsavome iš šitos šalies, jūs turėsite greitai išvažiuoti.

Aš jam aiškinau, kad niekur nevažiuosiu, kad gyvenu čia 13 metų, aš čia moku mokesčius ir dirbu, čia mano gyvenimas. Tada jis man pasakė – ne, tu vis tiek išvažiuosi, negražių žodžių paminėjo. Aš jam pasakiau taip nešnekėti, nes teisiškai gali gauti septynerius metus kalėjimo už tai.

Jis man aiškino, kad teisės galioja jam, ne man, pradėjo daužyti sau į krūtinę, į marškinėlius su anglų herbu. Jis man sakė, kad pašte iš viso nėra man siuntinio, liepė eiti iš pašto, sakė, kad man niekas siuntinio neduos.

Jis kalbėjo labai agresyviai. Pradėjo manęs klausinėti, ar čia mano šalis, daug kartų su agresija klausė, ar aš čia gimiau. Ir aš tiesiog paskambinau policijai, pasakiau jam, kad skambinu į policiją. Jis man pasakė, kad galiu skambinti, kam noriu, tada stūmė mane krūtine iš visų jėgų, kad išeičiau, – ten labai mažas paštas.

– Ką darėte toliau?

– Aš nesutrikau, išėjau į gatvę, nes jo automobilis šalia stovėjo, kad nufotografuočiau numerius. Pamaniau, kad kitaip jo nerasiu. Kai aš fotografavau, jis išlipo iš mašinos, mane labai stipriai pastūmė ranka.

Buvo dvi liudininkės, kurios irgi davė parodymus policijai, kiek žinau. Jis vadino mane labai negražiai, sakė – išvažiuok iš čia, išvažiuok iš šitos šalies. Vartojo tokius žodžius, kurių net nemoku išversti lietuviškai.

– Ar jūs nukentėjote per incidentą fiziškai?

– Aš du kartus buvau pastumta. Vieną kartą stumdamas dėže, kurioje buvo jo pasiimtas siuntinys, padarė didelę mėlynę ant rankos.

– Ar jums yra tekę susidurti su panašiais priešiškais išpuoliais arba girdėti apie tokius išpuolius iš savo aplinkos prieš „Brexit“?

– Nelabai. Aš asmeniškai tikrai niekada nesusidūriau. Nei iš kolegų niekas niekada man nėra kažko pasakęs – kad turėčiau išvažiuoti, nes esu užsienietė. Kaip tik jie domisi skirtinga kultūra, nori aplankyti Lietuvą. Iš draugų irgi negirdėjau, kad juos kas nors būtų užsipuolęs dėl šalies.

Aš ilgai šioje šalyje jau esu, būdavo, kad nemėgsta, kai nekalbi angliškai, gal būna, kad pasako, ko žmonės čia atvažiuoja, jeigu angliškai nekalba. Bet pasakymų, kad turėtum dingti iš šalies, tikrai nebuvo niekada gyvenime, dėl to ir buvo labai didelis šokas, kad taip atsitiko. Jeigu būtų buvę, gal būtume su vyru persvarstę savo gyvenimą čia.

– Ar savo aplinkoje girdėjote apie daugiau tokių incidentų po „Brexit“?

– Iš tikrųjų yra visokių kalbų. Esu keletą girdėjusi tokių atvejų, ir mokyklose yra pasakyta pažįstamų vaikams, kad turėsi išvažiuoti. Yra tokių dalykų, vienai draugei kavinėje nutiko incidentas. Žmonės nelabai nori šnekėti apie tai, gal bijo, nėra taip smagu šnekėti ir man. Nėra, kad aš kažkuo didžiuojuosi, kad kažkas įvyko, tai yra skaudu.

Bet aš tiesiog noriu šitą dalyką atverti, kad žmonės nebijotų šnekėti, kad yra įstatymai, yra bausmės iki septynerių metų kalėjimo. Jeigu kalbos nežino, vis tiek gali kreiptis į policiją, yra vertėjai, tikrai padės, aš pati dirbu vertėja. Reikia nebijoti sakyti, nes kuo daugiau žmonės sakys, tuo geriau žmonės supras, kad tai yra nusikalstama.

– Ar po „Brexit“ nusistatymas yra labiau prieš rytų europiečius, ar apskritai prieš imigrantus?

– Man atrodo, kad prieš rytų europiečius, tik visus rytų europiečius beveik įvardija kaip lenkus, nes aš buvau irgi pavadinta lenke, mes visi jiems esame lenkai. Nesvarbu, kad mes lietuviai, mes vis tiek esame lenkai. Tai, aš manau, nusistatymas yra daugiau prieš europiečius šiuo metu.

– Pati vertėjaujate policijoje, tarpininkaujate lietuviams, suprantu, kad jūs susiduriate su įvairiausio plauko lietuviais. Ar nemanote, kad iš dalies patys lietuviai prisidėjo prie to, kad jų galėtų nemėgti?

– Aš manau, kad kiekvienoje tautoje yra tokių žmonių, bet jų yra maža dalis. Aš nesusiduriu su daug lietuvių, kurie kažką daro, tikrai jų daug nėra. Bet aš manau, kad kiekviena tauta turi žmonių, kurie yra blogi, ir čia nieko nepakeisi. Toks gyvenimas. Bet aš nemanau, kad lietuviai yra kažką tokio blogo padarę Anglijoje, baisiau negu kitų tautybių žmonės, kad jų nekęstų.

– Kaip vyksta jūsų skundo tyrimas? Susidaro įspūdis, kad sparčiai?

– Praėjo savaitė po viso šito, kadangi ten yra filmuojamas paštas, jie žiūrėjo medžiagą, kas tiksliai įvyko, taip pat yra liudininkai apklausinėjami. Jau į galą eina tyrimas, kiek buvau vakar informuota.

– Kaip jūs manote, ar tyrimas vyktų taip operatyviai, jei pati nedirbtumėte policijoje? Ar į visų skundus taip operatyviai reaguotų?

– Aš manau, kad į visų, jeigu jie tikrai eitų ir kažką sakytų. Daug yra žmonių, kurie tyli ir nešneka. Dėl to aš ir kalbu, kad žmonės pamatytų, jog tai yra vykdoma. Policija labai padėjo, jie manęs asmeniškai nepažinojo, tik atėjusi į policiją aš nepasakiau, kur dirbu.

Aš nepažįstu kiekvieno policininko kiekviename mieste. Jie iš pradžių nežinojo, kur aš dirbu, bet ėmėsi visko tikrai labai greitai. Toliau procesą, manau, lėmė viešumas, žiniasklaidos dėmesys kažkiek gal pastūmėjo.

– Ar šioje situacijoje jūs sulaukėte pagalbos iš Lietuvos ambasados, ar tokia pagalba buvo apskritai reikalinga?

– Pareigūnai labai operatyviai dirba ir viską tvarko, tai aš nemanau, kad ką nors galėtų padėti ambasada. Jeigu įrodymai bus surinkti, žmogus bus nubaustas už tai, ką padarė, nemanau, kad reikia pagalbos iš kažkur kitur. Kol kas aš gavau visą pagalbą, kokios reikėjo, ir labai daug dėmesio iš vietos žurnalistų.

– Ar emigrantus nuramina Lietuvos politikų pasakymai, kad legaliai Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems migrantams niekas negresia? Ar Lietuvos politikų palaikymas svarbus, ar jis jaučiamas?

– Aš nemanau, kad kas nors iš viso žino, kas bus. Ir palaikymas, kad neišvys, – aš nemanau, kad žino Lietuva, pati Jungtinė Karalystė ar Europa, kas bus žmonėms. Aišku, aš nemanau, kad mums paims ir išvarys, bet gali būti kažkokių nurodymų, vizos, apribojimai. Asmeniškai aš nebijau, kad kažkas išvarys. Aš nebijau dėl to. Jeigu reikės vizų, pasidarysime vizas, jeigu nuspręsime likti. Jeigu reikės grįžti į Lietuvą, grįšime į Lietuvą. Aš nematau nieko baisaus. Nemanau, kad Lietuvoje labai baisu ir aš į ją niekada negrįšiu. Visi pasiilgstam Lietuvos, jos gamtos, tėvų, visko absoliučiai. Bet yra tokia ekonominė situacija, kad ten negaliu būti. Lemia ekonominės priežastys, o ne tai, kad aš myliu Angliją ar nemyliu Lietuvos.